Monsinjoras Jonas Balčiūnas nepriklausomybės aušrą sutiko Alantoje.
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Algirdas Meilus  
Balčiūną (1927-2008). Šio dvasininko darbingiausi ir kūrybingiausi metai prabėgo Utenos krašte. Monsinjoras J. Balčiūnas savo gimtine įvardija dvi šiaurės Aukštaitijos vietas: Pasvalyje jis gimė, o Biržuose augo, mokėsi. Užaugo jis inteligentų šeimoje. Tėvas buvo mokytojas, o motina šviesuolio, grįžusio iš Amerikos ir Biržuose pirkusio žemės sklypą. Aleksandro Drevinskio duktė. Iki 1937 metų Balčiūnų šeima gyveno puikiai. Bet kai būsimam kunigui sukako 10 metų ,mirė jo tėvas. Liko 4 mažamečiai vaikai.1941m. našlei Onai Balčiūnienei teko gelbėtis, kad jos su vaikais sovietiniai okupantai neištremtų į Sibirą. Antrojo pasaulinio karo metais Jonas įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją ir ją baigė , bet nenuėjo dirbti į sovietinę mokyklą, kurioje vaikai buvo mokomi ir auklėjami pagal komunistinę programą, paremtą Markso Engelso, Lenino idėjomis. Vaikinas pasirinko Kauno kunigų seminariją. Čia Jonas sutiko Česlovą Zažecką, kuris dabar beveik 50metų dirba Suginčių šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios altaristu jubiliatu, Algirdą Tručinską šiuo metu dirbantį Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, Kazimierą Girnių,Joną Vosylių, Juozą Pranką, Aleksą Ramašauską, Antaną Slavinską, ir kitus klierikus. Pokarinės kunigų seminarijos klierikų laidos buvo didelės. Kasmet stodavo mokytis daugia kaip po 30 jaunuolių. Esant neramumams, žmonių trėmimams į Sibirą, partizaninei kovai, stiprėjant ateizmo bangai, 1949m. Kauno kunigų seminarijos klierikų laida buvo nedelsiant įšventinta. Joje dvasininko šventinimus gavo ir kunigas Jonas Balčiūnas. Prasidėjo darbas .Jaunam kunigui vyskupas Kazimieras Paltarokas palinkėjo Dievo palaimos ir pasiuntė dirbti į gimtąją Aukštaitiją. Pravėręs Panevėžio Kristaus katedros duris, kun. J.Balčiūnas suprato, kad laukia nelengvas darbas. Reikėjo teikti neatidėliotiną pagalbą jaunimui besiblaškančiam tarp Bažnyčios ir ateistiškų pinklių. Panevėžio gimnazistai įkūrė tautinę katalikiškąją organizaciją “Atžalynas”. Jos dvasios vadu tapo jaunas Kristaus katedros vikaras J.Balčiūnas. Atžalyniečiai slaptai paminėjo Vasario 16-ąją, rengė šv. Kalėdų, šv, Velykų ir kitų katalikiškų švenčių šventimus, lankė bažnyčias. Komunistams ir ateistams jų veikla nepatiko. KGB agentai netrukus išaiškino “Atžalyno” organizaciją. Jos dvasios vadovą kun. J. Balčiūną 1954 m. areštavo ir iki 1965 metų kalino Kursko, Ugličio, Taišeto, Potmos, Mordavijos lageriuose. Kalėjo su kunigais P.Rauda, J.Markaičiu, P.Raičiūnu, S.Kiškiu ir kitais už tai, kad skleidė tikintiesiems Dievo žodį. Po 10 metų praleistų sovietiniuose kalėjimuose kun. J.Balčiūnas grįžo į Lietuvą, kurioje komunistai ir ateistai dar labiau persekiojo kunigus ir tikinčiuosius. Ypač sustiprino ateistinį auklėjimą mokyklose. Kunigo, kuris buvo kalinimas dėl sielovados diegimo tarp moksleivių, komunistai nenorėjo įsileisti į Lietuvą, siūlė važiuoti ten, iš kur atvažiavo. Toks pasiūlymas kun. Balčiūnui negąsdino. Jis 10 metų nešiodamas politinio kalinio ženklą ugdė misiją tarp nuteistųjų. Kunigas buvo reikalingas sovietiniuose lageriuose ir tremtinių gyvenvietėse, tačiau traukė gimtoji Lietuva, čia niekinami ir skurdinami, ypač dvasiškiai, tėviškės žmonės. Pavyko prisiglausti nuošalioje Zarasų rajono Salako Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios parapijoje, kurioje klebonavo kunigas Bronius Strazdas. Buvusį politinį kalinį rėmė tuomet dirbę kunigai. Vietinė valdžia (sovietinė) labai įtariai žiūrėjo į kun. J. Balčiūną. Jį sekė KGB agentai, leido būti tik kun. B. Strazdo padėjėju .. Daugiau kaip po penkerių metų buvo leista kun. J. Balčiūną skirti Salako bažnyčios klebonu, kuris galėjo daugiau dėmesio skirti jaunimo religiniam ugdymui. Netrukus prie altoriaus šv. Mišių metu ėmė rikiuotis 6 – 8 ar net 10 Salako vidurinėje mokykloje besimokančių moksleivių. Jie patarnavo kunigui J.Balčiūnui pamaldų metu, meldėsi. Mokyklos vadovai ir pedagogai suprato, kad reikalingas vaikų dvasinis auklėjimas. Jie neprieštaravo. Bet kitaip galvojo rajono valdžia Zarasuose. Saugumiečius ir partiečius ypač sujaudino faktas, kad kun. J.Balčiūnas vykdo „Lietuvos katalikų kronikos“ platinimą, kuria naują dvasininkų organizaciją. Šie faktai ne iš piršto laužti. Į nuošalų Salako miestelį atvažiuodavo klierikai, kurie studijavo tuomet pagrindinėje kunigų seminarijoje. Tarp jų buvo ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta. Per rekolekcijas, atlaidus atvykdavo Antanas Juška (1906 – 1991) iš Švedriškės šv. Jono Krikštytojo parapijos, Juozas Garška ( 1907 – 1990) iš Vajasiškio šv. Jono Krikštytojo parapijos, Kazimieras Girnius iš Alantos šv. Jokūbo parapijos ir kiti kunigai. Ypač saugumiečiams nepatiko kun. Jono Balčiūno glaudus bendradarbiavimas su buvusiu Salako klebonu Broniumi Strazdu, kuris turėjo didelį autoritetą salakiečių tarpe. Kartu su kun. B.Strazdu ir kitais kunigais Salako klebonas Jonas Balčiūnas siekė, kad ateistai nepalaužtų tikėjimo dvasios parapijoje. Zarasų rajono tuometiniai valdininkai rimtai susirūpino kun. J.Balčiūno veikla. Pradėjo ieškoti būdų, kaip vėl drąsų ir aktyvų kun. J.Balčiūną pasodinti už grotų. Kartą kai pas vargonininką repetavo bažnyčios choristai, namą apsupo saugumiečiai ir milicija. Rado besimokančių giedoti keletą moksleivių. Už tai pasikvietė į Zarasus kleboną J.Balčiūną ir bandė pritaikyti baudžiamąjį įstatymą dėl neleistino religinio jaunimo auklėjimo. Bet gudriam ir sumaniam kunigui šįkart pavyko išsisukti nuo teismo. Matydami, kad kun. J. Balčiūnas nepaklūsta, saugumiečiai nusprendė imtis drastiškų priemonių ir kleboną sunaikinti. Pas kunigą gyveno jo motina Ona Balčiūnienė. 1978 m. vasarą senutė ėjo į rūsį. Staiga iš tamsaus kampo jai trenkė į galvą metaliniu strypu. Moteris krito. .Jai buvo perskelta galva ir ji vos nežuvo. Žudikas pabėgo. Milicija jo nerado( ir neieškojo). Aišku, kad tai buvo KGB sumanymas pašalinti bebaimį dvasininką, kaip, kad buvo nužudyti kunigai Laurinavičius, Zdebskis ir kiti. Apie pavojų gyventi Salake kun. Jonas Balčiūnas papasakojo savo ištikimam studijų draugui Kazimierui Girniui, kuris suprato komunistų –ateistų siekius. Kun. Kazimieras pagalvojęs pasiūlė: -Keiskimės parapijomis.Tu važiuok į Alantą, o aš persikelsiu vietoj Tavęs į Salaką. Šiam kunigų sumanymui pritarė Panevėžio vyskupijos kurija. 1986m.kun. J. Balčiūnas atvyko į Alantos miestelį. Jį lydėjo ir KGB šleifas. Bet tuomet rajonui vadovavusi partijos pirmoji sekretorė Eleonora Blaževičiūtė į tai nekreipė dėmesio. -Atvažiavo ir tegu kunigauja, -sakė rajono vadovė, -mes dirbame savo darbą, o kunigai tegu tarnauja tikintiesiems. Aš jiems netrukdau ir netrukdysiu. Alantoje kun. J Balčiūnui prasidėjo ramesnis gyvenimas, nors vietiniai komunistai (Alantos miestelio) buvo nepatenkinti jo veikla. Jis greitai pritapo prie vietinių žmonių. Teresės Inos ir Petro Zimkų šeimoje augo 6 berniukai. Visi jie tapo šv. Mišių patarnautojais., užaugo vyrai, bet jų ryšiai nenutrūko su kun. J. Balčiūnu iki pat mirties. Dar ir dabar prisimena kleboną alantiškiai. Tačiau kun. Jonas Balčiūnas atsiskleidė 1988 metais, kai sovietinės imperijos pamatai ėmė braškėti. Nepabūgo jis grasinimų. Vienas iš pirmųjų įsijungė į Sąjūdžio kūrimą Molėtų rajone. Nedelsdamas jis organizuoja iniciatyvinę grupę Alantos krašte. Jam pritaria gydytojas Kęstutis Pangonis, mokytojai Antanas Jakučionis, Povilas Žygelis, Birutė Šiukštienė, medikai Birutė Žygelienė, Teresė Ina ir Petras Rimkos, ūkininkas Jonas Bobelis, Algirdas Kiaušas, buvusio Alantos žemės ūkio technikumo dėstytojai Mingailis Sabaliauskas, broliai Henrikas ir Jonas Jataučiai, Feliksas Laivys, Stanislovas Grajauskas, Vilius Čekelis ir kt. Kun. J. Balčiūnas palaiko nuolatinį ryšį su profesoriumi Vytautu Lansbergiu ir kitais sąjūdžio aktyvistais Vilniuje, dalyvauja Sąjūdžio mitinguose Molėtuose, Alantoje ir kitur. Aktyviu Sąjūdžio dalyviu tampa ir kunigas Jonas Katulis (SJ) tuomet dirbęs Inturkės parapijoje. Kunigai turėjo didelės įtakos Sąjūdžio veiklai Molėtų rajone. Į jo gretas pasuko netgi pirmoji sekretorė, rajono vadovė Eleonora Blaževičiūtė. Aktyviais sąjūdininkais tapo Adolfas Pranskūnas, Aldona Pranckėnienė, Valentinas Stundys, Petras Vaickelionis, Stasys Žvinys, Virgilijus Šironas, Jonas ir Valdas Jurevičiai, Aleksandra Ivonytė, Algirdas Kuliešius, Algirdas Sabaliauskas, Steponas Antanavičius, Giedrė Šironienė ir daugelis kitų. Kai 1991 metų sausio 13-ąją Molėtuose sovietinių okupantų talkininkai sąjungininkams purškė dujas į veidus, monsinjoras Jonas Balčiūnas sakė: - Besibaigiantis žvėris visuomet būna labai piktas, bet neilgos liko jo gyvenimo dienos. Lietuvos laisvė labai arti. Mes nugalėsime, - maždaug tokiais žodžiais ragino kunigas siekti nepriklausomybės taikiu būdu, nelieti kraujo, atleisti nusikaltėliams. Monsinjoro žodžiai išsipildė. Lietuva, nors ir su skaudžiais nuostoliais, iškovojo laisvę ir nepriklausomybę. Čia aktyviam sąjūdininkui kun. J.Balčiūnui prasidėjo intensyvus darbas Alantos krašte. Ateistinė ir komunistinė propaganda daug žalos padarė jaunimo auklėjime, o pasekmės jaučiamos ir dabar. Todėl kun. J. Balčiūnas, siekdamas užpildyti spragas jaunosios kartos auklėjime, skubėjo į Alantos vidurinę, Alantos žemės ūkio, Naujasodžio pradinę ir kitas parapijos mokyklas diegti smalsiose vaikų galvose tikėjimo tiesų. Remontavo per sovietinius metus ir nuo Antrojo pasaulinio karo nukentėjusią Alantos šv. Jokūbo bažnyčią, tvarkė ką tik atgautą kleboniją, šventorių, kapines. 17 metų į Alantą komunistai neleido atvykti vyskupui. Per tą laiką užaugo didelis būrys žmonių, kurie buvo negavę Sutvirtinimo sakramento. Kun. J.Balčiūno rūpesčiu 1991.m, liepos 21 d. per šv. Jokūbo atlaidus Panevėžio vyskupas Juozas Preikštas atvyko. Susirinko šimtai jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, kuriems buvo suteiktas Sutvirtinimas. Kun. J.Balčiūnas artimai bendravo su parapijiečiais, padėjo kurti Alantos senelių namus, įsteigė juose koplytėlę, kuri veikia iki šiol. Pašventino daugybę kryžių, kurie pastatyti laisvės aukoms kritusiems kovose dėl nepriklausomybės atminti, Viešpačiui Dievui pagerbti. Sunku išvardinti visus darbus , kuriuos monsinjoras Jonas Balčiūnas, sutikęs nepriklausomybės aušrą, atliko Alantoje ir visame Utenos krašte. Jis dirbo ne sau, bet visiems žmonės, Lietuvai – Tėvynei. 1992 m. aktyvus ir darbštus kunigas J.Balčiūnas iš Alantos išvyko į gimtąjį Pasvalį, kur jo šv. Jono Krikštytojo parapijoje laukė dideli darbai, buvo jam patikėtos Pasvalio dekanato dekano pareigos. Teko rūpintis ne tik sava, bet ir kitomis bažnyčiomis (iš viso 13). 1993 m. popiežius Paulius II kun. J.Balčiūnui suteikė monsinjoro prelato titulą. Monsinjoras J.Balčiūnas Pasvalyje dirbo 16 metų. Mirė jis eidamas 81 –uosius metus 2008m. Jo gyvenimas buvo įprasmintas kovos už tiesą, už tikėjimą, Dievo valią, Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. |
