Namo vidus II dalis

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 2,9 / 5 (50 balsai)

Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis. 
Pateikėja: SKAMARAKIENĖ MARIJONA, ANTANO. 
Gimė: 1932 metais, DUBIČIŲ KAIMAS, KANIAVOS SENIŪNIJA, VARĖNOS RAJONAS.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d.  – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė. 

STALAS

Pagrindinis stalas stovėjo dideliame kambaryje, kampe. Jis buvo ilgas, apie 1,5 m pločio. Pagamintas iš ąžuolo ar uosio. Turėjo pakojus ir 2 stalčius. Aplink stalą stovėjo suolai. Tėvas sėdėjo už stalo galo, prie jo – mama, o į vidurį ir į kampą sėdėjo vaikai. Svečiai buvo sodinami už stalo, kaimynai – ant suolo prie stalo, o elgetos – ant suolo prie sienos. Stalas buvo kaip namų altorius. Negalima vaikams ant stalo sėdėti, dėti kojų. Prie stalo negalima išdykauti, valgė kartu visa šeima- ir dideli ir maži. Valgant neleistina barškinti šaukštais, garsiai kalbėti ir juoktis, dirbti kitų darbų. Taip rodė pagarbą stalui ir maistui. Be valgymo prie stalo dar buvo meldžiamasi, plėšomos plunksnos, pjaustomi kopūstai.

Kates apvedame aplink stalą, kad jos niekur iš sodybos neišeitų. Tą patį darydavome ir su šunimis. Šventadieniais, per šventes stalą užklojame gražia staltiese ir būtinai pamerkiame gėlių. Per Sekmines stalą apkaišome žalumynais.

Per Kūčias, po vakarienės stalo nenurenkam, viską paliekam vėlėms. Jos būtinai ateina į svečius naktį. Tas paprotys išliko iki šių dienų. Senovėje dalį maisto, gėrimų nuliedavo į indą aukojimui. Tą indą statė viduryje stalo.

PER VESTUVES jaunąją apvesdavo aplink stalą, kad būtų gera šeimininkė. Po krikšto vaiką apdovanoja: priešais stalą ant rankų vaikelį laiko bobutė (ta, kuri priėmė gimtuves). Svečiai „rinko bobai ant košės“, (kad virtų vaikui), dėjo dovanas. Per vestuves buvo „stalo vadavimas“. Tai reiškia, kad vestuvininkai užsėda stalą, kur turi sėdėti jaunieji ir piršliai su pabroliais ir pamergėmis ir laukia, kol piršlys su piršliene išpirks stalą – duos privazus. Dainuoja užsėdusieji kandžias dainas apie piršlį, svočią ir kitus, kol piršlys duoda saldainių, gėrimų. Tada vestuvininkai pasitraukia nuo stalo ir ten susėda jaunieji ir palyda. Dar yra ir „svočios stalas“. Kai nuvažiuoja pas jaunąjį, tai kitą rytą stalas būna nurinktas, švarus. Tada svočia kloja savo staltiesę, deda savo indus ir įrankius ant stalo neša privazus: sūris, grikinė babka, pyragas, sviestas, lašiniai, dešra, naminė gira ir degtinė. Atvykusi jaunoji pirmą kartą į jaunojo namus, dar duryse, kai pasitinka tėvai, jaunoji padovanoja tėvui stonų drobės (marškiniams pasisiūti), o motinai – savo austą ir apnertą rankšluostį. Kambaryje prie stalo, kur sėdi jaunieji, ant sienos jaunoji pakabina šv. paveikslą ir rankšluostį. Ant stalo irgi jaunoji ką nors padeda.

ŠARVOJIMUI naudojo 2 suolus, stalo nenaudojo. Kambaryje, už pagrindinio stalo sėdėjo giesmininkai ( ten kabojo šv. paveikslai). Kai tik numiršta žmogus, iš karto padedama ant stalo duonos ir druskos. Dėjo tam, kad numirėlis neišsineštų išeidamas iš namų duonos ir druskos. „Mišios su stalais“, „Kelti stalus“ reiškia, kad mišios už mirusiojo vėlę laikomos ne tik bažnyčioje, bet ir namuose. Už stalų meldžiamasi ir valgoma. Tokie stalai pamaitina daug vėlių. Tai sietina su mirusiojo gerove. Kūčių metu šeimininkė suriša į krūvą visus šaukštus ir šakutes ir apneša apie stalo kojas, kad vištos vasarą neišsilakstytų po svetimus kiemus ir daržus.

VIRŠ STALO kabojo žibalinė lempa. Į jos „pūzyrių“ pylėm žibalą, viršuj dėjom stiklą. Uždegdavom kai sutemdavo, gesindavom po 12 nakties (ilgai verpėm, dirbom). Kai nebuvo žibalo, degėm balanas ar žvakes. Lempą puošėm Kalėdų, Velykų proga. Apvyniojam ratelius karpytu palvotu popieriumi, prisiuvam nėrinėlius. Tai darydavo merginos, moterys.

Virš stalo kabojo „sodas“ iš ruginių šiaudelių. Rišti sodus mokėjo kiekviena kaimo mergina. Įvairiai rišo, kaip kuri sugebėdavo: rambo, kubo. Puošėm sodus popierėliais. Iškerpam voverytes, angeliukus, paukštelius ir kt. Virš stalo dar kabojo dirbtiniai paukščiai – iš medžio, o sparnai – žalvariniai. Sodai kabojo nuolat, o jų puošybą laikas nuo laiko keitėme.

KAMPAI IR NAMO KERTĖS

Užstalės kampas vadinamas pakučia. Tai garbinga kertė. Ten statydavo kryžių, kai numirdavo žmogus. Kryžius būna apvyniotas balta kumža ir išnešamas kartu su mirusiuoju. Tame kampe sodino ir jaunuosius, kūmus. Kai supjaunam pirmą rugių pėdą, tai ją statom į tą kampą. Kampo garbingumą lėmė šv. paveikslai.

Neriant pamatinius sienojus į krikštasuolės kertės vietą (pakučia) buvo dedami pinigai ir šv. žolynai.

Ir namo palėpėje vieta ties krikštasuole buvo išskirtinė – ten laikydavo verbą, šv. žolynus.

Mūsų gerojoje kertėje buvo kampinė (lentynėlė). Ji buvo trikampė, išpjauta iš lentos. Papuošta karpytu popieriumi, rožytėmis. Ten stovėjo bažnytinės knygos, šv. paveikslėliai, rožančius, šv. Agotos duona ir kiti vertingi, garbingi daiktai.

Tai viena iš aukojimo vietų: čia dedamas indas su maistu, gėrimai. Aukojama šventiesiems. Per šv. Jurgį ant lentynėlės dėdavome šventintų kiaušinių, dar pinigų tam, kad sektųsi gyvuliai, užtektų pinigų pragyventi.

„Šviesi kertė“ – reiškia namuose visiems gera gyventi, yra sutarimas, sėkmė. 
„Tamsi kertė“ – reiškia, kad tuose namuose kažkas negerai, šeimai nesiseka, sunku.
„Ištuštėjo visos kertės“ reiškia, kad namiškiai užmiršta arba išteka, namai lieka tušti.

Krikštasuolėje iš namiškių turėjo teisę sėdėti tėvas, šeimos galva. Iš svečių buvo sodinamas kunigas, giesmininkai, giminės. Kalėdoms kertę puošdavo eglės šakomis, o per Sekmines – beržų šakelėm. Rankšluostis kertėje pas mus buvo nuolatinė dekoracija. Kitur- proginė. Sakydavo, kad po rankšluosčiu slepiasi Velykų bobutė, Kalėdų senelis ir dvasios.

„Kampo baimė“ siejasi su stovėjimu kampe. Labai prasikaltusius vaikus kampan klupdydavo ant žirnių, žvyro. Tam skirtas buvo kampas pas duris. Per vestuves į garbingąją kertę sėdo jaunieji. Čia buvo pakabintas rankšluostis. Kampe ant lentynėlės stovėjo kryželis. Motina peržegnoja jaunuosius ir duoda jiems pabučiuoti kryželį.

Per krikštynas kertėje sėdėjo kūmai. Bobutė (kuri priėmė vaiką) per krikštynas atnešdavo ir perduodavo vaikelį kūmams, surinkdavo dovanas. Apgiedant mirusįjį kertėje sėdėjo giesmininkai ir kunigas. Per gedulingus pietus ir kitus mirusiojo paminėjimus sodino kunigą, giesmininkus ir artimuosius garbingiausioje namo vietoje – kertėje.

Be tiesioginės paskirties suolas dar buvo naudojamas sveikinant varduvininkus, įvesdinant bernus į jaunimą (jie buvo pasodinami ant suolo ir kilnojami). Namuose buvo medinė kanapa. Ji panaši į sofą, bet kieta sėdėti. Stovėjo kambaryje prie stalo.

LOVOS

Lovos buvo medinės, padarytos iš lentų. Lovų galai buvo gražiai Išdrožinėti, nudažyti. Čiužinys buvo iš šiaudų arba šieno. Iš pakulinių siūlų išaudžiam medžiagą ir iš jos pasiūnam čiužinį. Į čiužinį prikišam šiaudų ar šieno. Dar lovą klojom ir taip: paprasčiausiai ant lovos lentų paklojam šiaudų ir juos užklojam pakuline paklode. Lovos stovėjo prie „kurčios“ sienos.

Senų, jaunų, mažų žmonių lovos skyrėsi ir dydžiu ir grožiu. „Galvūgalyje“ buvo sudėtos pagalvės. „Kojūgalis“ buvo žemiau už „galvūgalį“.

Lovas klojome taip: pirmiausiai paklojame paklodę su išmegstom karūnėlėm per visą lovos ilgį. Ant viršaus klojom išaustą divoną. Pagalvės buvo su baltu nėriniu užvalkalo viduryje. Mezginiai buvo balti, įvairių raštų. Taip lovas klojom šventinėm dienom. Šiokią dieną užklojam pakulinę paklodę, be nėrinių. Užvalkalai irgi buvo be mezginių. Prastomis dienomis užvalkalai buvo velkami gėlėti arba klėtkuoti.

Vyrų ir moterų lovos nesiskyrė. O jaunimo lova buvo gražiau paklota ir sutvarkyta negu senų žmonių. Mažų vaikų lovos – pagražytos ir nedidelės. Pagražytos buvo ir jaunimo lovos. Senų – paprastos. Prie lovų kabojo siuviniai, divonai. Šalia lovos nieko neklojom, nes buvo asla. Norint, kad vaikai gimtų garbiniuoti, reikia į lovą kloti žirnių virkščias.

Per Kūčias po lova darydavo tiltelį: į dubenį pripila vandens ir virš dubens iš balanų sudeda tiltelį. Ką naktį susapnuos einantį per tiltelį, už to mergina ir ištekės. Lovoje, kur guli ligonis, dėdavo šventintų žolynų, kad greičiau pasveiktų.

Moteriai po gimdymo, kai užeidavo dideli skausmai, duodavo gerti gėrimo, vadinamo „parušeinia“. Jį virdavo senos močiutės iš kmynų, medaus ir degtinės. Moteris turėjo ramiai gulėti lovoje, rankas laikyti ištiestas prie savęs. Duoda išgerti kelis kartus ir per naktį praeidavo skausmai.

Jaunoji, pirmąją vestuvių naktį turi perversti pagalvę ant kito šono, tada ji pervers vyrą ant savo rankos. Jaunoji perrengia jaunikio namuose lovą sava patalyne.

Moteris gimdė švariai paklotoje lovoje. Po gimdymo kūdikį guldė lovoje prie mamos. Bobutė vaiką nuprausia, suvysto ir paguldo prie mamos. Prie lovos kabojo lopšys.

KITI RAKANDAI

Rankšluostinės ne pas visus buvo. Išdailintos, išdrožinėtos rankšluostinės nebuvo skirtos kasdieniniam naudojimui. Rankšluostinėje rankšluosčiai kabėjo švenčių proga: Velykos, Sekminės, Žolinė ir t. t. Rankšluosčiai buvo lininiai, dvinytiniai, apnerti.

Atitekėjusi jaunamartė nuima senąjį ir pakabina savo rankšluostį. Kabino gražiausią, kokį ji turėjo: lininį, apnertą, naują.

Mūsų namus dar puošė įvairūs rankdarbiai: servetėlės; siuvinėti paveikslai, šventieji paveikslai, siuvinėtos pagalvėlės.

Kibiras su geriamuoju vandeniu buvo virtuvėje prie pečiaus, pakabintas ant kablio. Kibiras su pamazgomis stovėjo virtuvėj po suolu, prie durų. Šaukštadėžės buvo pritvirtintos prie indų lentynėlės. Šaukštai buvo mediniai ir aliumininiai.

Gaspadoriaus šaukštas buvo pažymėtas (išpjaustytas). Ir visi šeimos nariai turėjo savo šaukštus, tik gaspadoriaus šaukštas turėjo nuolatinę vietą.

Ryte, po Kūčių, einam žiūrėti, ar šaukštai ant stalo neapvirtę, tai reiškė mirtį to šeimos nario, kurio šaukštas apvirsta.

Spinta buvo dviejų durų, mes ją pirkome iš žmogaus kaime, nes mūsų sudegė. Namuose buvo indauja, sieninė ir kampinė spintelės. Kraitkubilį laikėme svirne, kas neturėjo svirno – laikė ant aukšto. Kraitkubilis buvo puoštas gėlėmis, dažytais ornamentais. Iš šonų – medinės rankenos (neprikaltos, bet išdrožtos pačiame kraitkubilyje). Užrakto neprisimenu. Kraitkubilis buvo aukštas, apvalus su dangčiu.

Namuos buvo ir kraičio skrynia (kuparas). Stovėjo svirne arba ant aukšto. Skrynios buvo puoštos spalvotomis gėlėmis. Dangtis atrodė gražiausiai – išdrožinėtas ir išdažytas. Užraktas buvo metalinis, su raktu. Kieno namas buvo didesnis, o šeima mažesnė – kraičio skrynias laikė namuose, kambaryje. Skrynioje laikėme: apačioje – rietimai drobės, pakulnio ir kt. Ant jų — austos paklodės, divonai, staltiesės, rankšluosčiai, palaidinės, skarytės. Kuparan buvo lovelis. Jame laikėme nuotraukas, kreidą, šv. Agotos duoną, šventinto vandens buteliuką, šventus paveikslėlius, apmegztas nosinaites. Tą lovelį vadinome prieskryniu. Jame dar laikėme poterukus, žiedelius, auskarėlius.

Tikėjome, kad namus lanko išėjusio anapilin žmogaus dvasia. Ji pareina į tuos namus, kur gražiai sugyvenama, lieka mažų vaikų. Dažniausiai pareina moters dvasia. Kartą staigiai mirė žmona ir vyras liko vienas. Ji pradėjo pareidinėti kasdien, kas vakarą. Vyras girdėjo jos žingsnius namuose ir ant aukšto. Vyras nemokėjo pasigaminti valgyti, jam buvo sunku vienam. Gal todėl ji jį ir lankė. Kartą vyras atsigulė vakare į lovą ir pagalvojo, kad dar kojų nenusiplovė ir tuo metu žmonos dvasia atėjo ir sako, „Vaciau, eik nusimazgok kojas“. Gal po mėnesio žmonos vėlė nustojo lankytis. Žinau daugiau tokių atsitikimų kaime. Į tokius namus kviesdavo kunigą, kad pašventintų namus, uždegdavo grabnyčių žvakę ar pašventintą verbą. Dar darė taip: sukryžiuotas dvi žvakes uždega ir neša per kambarius, atidaro duris ir varo dvasias ir vėles per duris. Liepia išeiti, meldžiasi, kad jos paliktų namus.