Naudotojas:Sirutenai

Iš „Graži tu mano“.

ATGIMIMAS IR DVASINIS GYVENIMAS Eugenijus Tijūnaitis

Tikriausiai mūsų gyvenime labiausiai įsiminė atgimimo laikotarpis, griūvanti senoji socialistinė sistema ir atgimstanti, besikurianti naujoji. Pirmasis įsimintinas atgimimo mitingas įvyko 1988 m. birželio 14 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje. Tuomet buvo reikalaujama išvesti sovietinę kariuomenę. 1988 m. rugpjūčio 23 d. buvo surengtas didžiulis mitingas Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti. 1988 m. rugsėjo 20 d. per radiją suskamba Lietuvos himnas, o 29 dieną Gedimino aikštėje milicija sumušė ir išvaikė demonstrantus. Bene svarbiausias įvykis tai 1988 m. spalio 22 d. Vilniuje prasidėjęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Susirinko iš visos Lietuvos per tūkstantį delegatų, per penkis tūkstančius įvairių svečių, šimtai žurnalistų. Visi norintieji netilpo ir būriavosi prie Sporto rūmų. Suvažiavimo delegatai išrinko Sąjūdžio Seimą iš 220 narių ir Sąjūdžio Tarybą iš 35 narių. Šie žmonės ir perėmė tolesnį Sąjūdžio darbą. Vienas iš didžiausių pasiekimų šiame suvažiavime – tai žmonėms sugrąžinta Vilniaus Arkikatedra. Taip pat viešai buvo užsiminta apie Nepriklausomybės atgavimą. [[Image|thumb:2-1-.jpg Utenos delegatai Sąjudžio suvažiavime,dešinėje-Jonas Šinomėlis

Šiame suvažiavime dalyvavo ir penkių delegatų grupė iš Utenos. Vienas iš penkių buvo mums žinomas skulptorius iš Sirutėnų Jonas Šimonėlis. Mums, kaimo žmonėms, labai svarbus įvykis buvo 1989 m. kovo 25 d. žemdirbių suvažiavimas. Jame buvo nutarta įteisinti įvairias ūkininkavimo formas, atnaujinti ūkinės veiklos savarankiškumą, grąžinti ūkininkams žemę, atnaujinti jaunųjų ūkininkų sąjungą. Šiame suvažiavime dalyvavo ir dvylikos žemdirbių delegacija iš Utenos. Du iš Sirutėnų, šiuo metu Utenos raj. žemėtvarkos skyriaus Sudeikiuose vyr. specialistas Jurgis Šimonėlis ir VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ kontrolės asistentė Genovaitė Tijūnaitienė. 1989 m. birželio 14 d. buvo paminėta Gedulo ir vilties diena. Tikriausiai niekas nepamirš 1989 m. rugpjūčio 23 d. surengtos akcijos „Baltijos kelias“. Rankomis susikibusi žmonių grandinė, prasidėjusi nuo Vilniaus Arkikatedros, Europos dvyliktoje magistralėje per Ukmergės, Panevėžio ir Pasvalio rajonus iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Taline. Apie dvidešimt minučių Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos visam pasauliui demonstravo savo vienybę ir nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės. Kelyje Ukmergė–Vilnius Utenai skirtame keturių kilometrų ruože dalyvavo grupė žmonių iš Sirutėnų. Tai M. ir L. Mikalauskai, G. ir E. Tijūnaičiai, S. ir R. Griškevičiai, R. ir R. Milevičiai. 1989 m. gruodžio 12 d. Lietuvos komunistų partija atsiskiria nuo TSKP. Ir pagaliau atėjo ilgai ilgai lauktoji di3.jpgena. Baltijos kelias,1989-08-23

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės atkūrimą. Pagaliau mes laisvi kalbai, laisvi dvasiškai, laisvi pasirinkimui gyventi kitaip. Tačiau laisvės už dyka niekas neduoda, ją reikia iškovoti, apginti net aplaistant krauju. Džiaugsmas truko neilgai. Jau 1990 m. balandžio 18 d. TSRS paskelbia Lietuvai ekonominę blokadą. Tai buvo nepaprastai sunkus išbandymas, bet mes atstsilaikėme nenumarinti. Kitais metais, 1991 m. sausio 13 d. „draugiška“ TSRS sugebėjo mūsų nepriklausomybę aplaistyti krauju. Sovietų kariškiai užgrobia Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, nužudoma 13 laisvės gynėjų. Medininkų pasienio poste omonininkai nužudo dar aštuonis krašto apsaugos ir muitinės darbuotojus. Tai buvo mūsų pačios sunkiausios ir skausmingiausios nežinomybės dienos. Bet buvo ir tokių, kurie džiaugėsi ir laukė sugrįžtančios senosios tvarkos.Vis dėlto didžioji žmonių dalis laukė pagalbos ir užtarimo iš kitų pasaulio valstybių, nepriklausomybės pripažinimo. Ir sulaukėme, 1991 m. pirmoji pasaulio valstybė Islandija pripažino mūsų nepriklausomybę. Po to sekė ir kitų valstybių pripažinimas. 1992 m. birželio 14 d. per įvykusį referendumą mes pasisakėme, kad būtų išvesta sovietų kariuomenė. 1992 m. rugsėjo 8 d. įvyko V. Landsbergio ir B. Jelcino susitikimas, kuriame buvo pasirašytas susitarimas dėl kariuomenės išvedimo, o 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos kareivis paliko Lietuvą. Pagaliau okupacija baigėsi. Todėl dar kartą norėtųsi padėkoti visiems laisvės gynėjams, partizanams, kurie kovojo prieš okupantus, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis slapstėsi miškuose, bunkeriuose ir net atidavė savo brangiausią turtą gyvybes, palikdami šeimas, draugus, kad šiandien mes gyventume laisvi ir laimingi. Labai norėtųsi padėkoti ir tiems, kurie įvairiais būdais padėdavo partizanams, slėpdavo juos, sušelpdavo drabužiais ir maistu, o ypatingai bebaimėms moterims ryšininkėms, kurios rizikavo savo gyvybe ar kalėjimu. Viena iš tokių dabar gyvena Nolėnų kaime – 84 m. Eugenija Vigelienė, ji buvo įkalinta Sibiro lageriuose. Žemai lenkiame galvas. Jiems visiems amžina garbė ir šlovė. Prisimenant kolūkių kūrimo istoriją, vos tik juos sukūrus buvo aišku, kad jie greitai žlugs. Žemės dirbimo priemonės visos buvo atimtos ir padarytos „valdiškomis“. Dirbama buvo ne sau, bet pagal liaudies išmintį „ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“. Visus nusigyvenusius po kelis sujungdavo į vieną kolūkį ir jį remdavo visais įmanomais būdais, kad tik nežlugtų. Kolūkiai buvo socializmo ir komunizmo pamatu, kurio niekas ardyti neleido, nes būtų sužlugusi visa sistema. Vis vien žmonėms buvo labai sunkūs kolūkių pirmieji dešimtmečiai, vos galėjo išgyventi, nes teko dirbti beveik už dyka. Ir tik vėlesniais dešimtmečiais atsirado įvairi žemės dirbimo technika, daug trąšų, auginama daugiau gyvulių, todėl ir žmonių uždarbis padidėjo. Tačiau atsirado nauja blogybė – girtuoklystė, kuri stabdė ne tik materialinį, bet ir dvasinį gyvenimą. Per pastaruosius dešimtmečius net dvylika jaunų vyrų nesulaukė pensinio amžiaus. Gaila, kad ši įsisenėjusi blogybė dar ir šiandien labai gaji. Atgavus nepriklausomybę Seimas priėmė daug įstatymų dėl žemės grąžinimo, dėl trijų hektarų žemės gyvenantiems kaime įteisinimo, dėl bendrovių ir pavienių ūkių kūrimo. Iš buvusio kolūkio „Už taiką“ buvo sukurtos penkios bendrovės, kurios labai greitai sugriuvo. Liko tik viena pusgyvė Bandeliškio bendrovė. Sunki pradžia buvo ir mūsų pavieniams ūkininkams. Žemė buvo grąžinama labai nenoriai. Technika visa sena, susidėvėjusi, o ir jos trūko. Pieno ir galvijų supirkimo kainos labai mažos, todėl nei pirkti, nei pastatų rekonstruoti nėra už ką. Neaišku, kaip būtų tekę gyventi ateityje, jei ne draugiškos Europos Sąjungos valstybės. Jų milijardinės paramos visai pakeitė mūsų kaimus. Veiklūs ūkininkai pradėjo daryti įvairius projektus rekonstrukcijoms ir naujų pastatų statybai, naujai technikai įsigyti. Visi ūkininkai kas metai pradėjo gauti pinigines išmokas už žemę nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų. Vyresnio amžiaus ūkininkai pasitraukė iš gamybos arba perdavė savo ūkius vaikams dar už tai gaudami papildomus tūkstančius. Gyvenimas žmonių žymai pagerėjo ir pagražėjo. Parduotuvės pilnos įvairiausių prekių ir maisto produktų. Visiškai išnyko iš mūsų gyvenimo žodis „deficitas“. Daugiau problemų su persivalgiusiais nei su badaujančiais.

Galime išskirti tik nedidelę žmonių grupę, žmones su negalia arba kai kuriuos pensininkus, bet ir jiems padeda valstybė suteikdama kai kurių maisto produktų. Beveik visi sirutėniškiai susirado darbus, išskyrus tuos, kurie nenori dirbti ir klimpsta į liūną. Kasdienybė taip pat rodo, kad gyvename geriau. Rengiamės gražiai, drabužius iš labdaros perkame pusvelčiui. Kiekvieno vaiko rankose – po mobilųjį telefoną, nekalbant apie suaugusius. Kiekviename kieme – po automobilį ar net kelis. Namuose – kompiuteriai, televizoriai, automatinės skalbyklės. Butai remontuojami naujausia apdaila, keičiami langai, baldai, stogai. Paežerės „aplipę“ įvairiausiais namukais, gražiausiomis vilomis. Svečių namai užsakomi keliems mėnesiams į priekį. Ne vienas išvyksta į turistines keliones po užsienį, kainuojančias po kelis tūkstančius litų. Kadangi keliai į užsienį atviri, daugelis išvyko užsidirbti. O iš seno įpratimo vis dejuojame ir dejuojame, kad blogas gyvenimas. Žinoma, kaimo žmonės sensta, daugelis gyvena iš pensijų. Tikriausiai pasaulinė ekonominė krizė palies ir mus, bet tikrai turėsime ko valgyti. Pagerėjus materialiniam gyvenimui, atgijo ir dvasinis gyvenimas. Mes esame liudininkai šimtmečio įvykių, tai naujos bažnyčios statyba. 1990 m. kovo 2 d. religinių reikalų tarnyboje užregistruota besikurianti Aukštakalnio–Dauniškio mikrorajonų Romos katalikų bendrija, 1992 m. spalio 24 d. pašventintas naujas statomos bažnyčios kertinis akmuo, po dviejų metų pradedama bažnyčios statyba, vėliau dėl lėšų stygiaus sustabdoma. 2002 m. rugsėjo 20 d. vyskupo Jono Kaunecko dekretu kunigas Henrikas Kalpokas paskiriamas bažnyčios rektoriumi, o nuo 2003 m. gegužės 16 d. – naujai įkurtos bažnyčios klebonu. 2003 m. gegužės 18 d. Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko dekretu įsteigiama Dievo Apvaizdos bažnyčios parapija. Nustatomos ribos: dalis senamiesčio Dauniškio ir Aukštakalnio miesto rajonai bei keletas šalia esančių kaimų. Šioje teritorijoje gyvena apie 13 tūkstančių tikinčiųjų. 2005 m. kovo 19 d. švenčiant Šv. Juozapo atlaidus, iškilmingai pašventinama naujoji bažnyčia, pavadinta Dievo Apvaizdos vardu. Konsekracijos iškilmėms vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupijos emeritas Juozas Preikšas ir apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Stepanas Peteris Zurbriggenas.

Pagrindinis bažnyčios rėmėjas UAB „VP Market“, kurio dėka ir buvo pastatyta bažnyčia. Bažnyčios vidus įrengtas parapijiečių ir kitų rėmėjų lėšomis ir šiuo metu dar nebaigtas. Galime pasidžiaugti, kad ir mūsų kaimo parapijiečiai prisidėjo prie šios šventovės statybos. Mūsų kaimo įžymus skulptorius Valentinas Šimonėlis suprojektavo altorių su sakykla ir pats nukaldino iš lietuviško akmens. Mes nutarėme prisidėti prie šios statybos pinigais ir mediena. Savarankiškai sutiko aukas rinkti M. Mikalauskienė ir G. ir E. Tijūnaičiai. Tai buvo nelengvas darbas. Aplankyti visi Sirutėnų kaimo gyventojai. Reikia pasidžiaugti, kad dauguma parapijiečių su noru prisidėjo ir pritarė. Kiti atsisakė ir dar pasišaipė, teko išklausyti įvairių priekaištų. Dar kitus ilgai teko įkalbinėti, kad tai mūsų parapijiečių pareiga. Žmonės paaukojo pinigų ne pagal savo galimybes, o pagal pažiūras. Kažin kelių dešimtmečių būtų reikėję laukti statybos pabaigos, jei bažnyčia būtų statoma iš parapijiečių aukų. Reikėtų padėkoti ir klebonui H. Kalpokui, kuris savo nepaprasta energija ir užsidegimu pagreitino bažnyčios statybą. Mūsų kaimo žmonės turi miškų, todėl paprašėme paremti ir mediena. Paprašius O. Žvironienės ir D. Čičinytės medienos, be jokių abejonių sutiko. Tačiau ilgai užsitęsė derybos su A. Žadeika, kol pagaliau sutiko. Kiti įvairiais būdais išsisukinėdami paremti atsisakė. Iš viso medienos buvo paruošta apie 20 m³, iš kurios buvo daromi suolai. Nemažai prisidėjo tvarkant medieną miške A. Norvaišis. Norime nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie mūsų parapijos bažnyčios statybos. Dar vienas svarbus įvykis dvasiniame atgimime buvo Sirutėnų kaime pastatytas kryžius. Apie tai mudu su žmona galvojome gal daugiau kaip dešimt metų. Kalbėjomės su žmonėmis ir visi pritarė šiai minčiai, tačiau niekas nenorėjo imtis tokio darbo ir atsakomybės. Pagaliau nutarėme: reikia ryžtis šiam darbui. Pasikvietėme M. ir Z. Mikalauskus, I. ir V. Blažinskus ir aptarėme planą. G. Tijūnaitienė ir M. Mikalauskienė surinko iš kaimo žmonių pinigų, už kuriuos užsakėme kryžių pas liaudies meistrą P. Kaziūną, kuris prižadėjo iki liepos mėnesio tikrai padaryti. Kryžių buvo pasirinkta pastatyti Sirutėnų centre, matomoje vietoje, o sutikus I. ir V. Blažinskams duoti kampelį žemės buvo sutarta galutinė vieta. Vieta buvo žema, tad P. Rutkauskas pakrovė, o mes su L. Mikalausku atvežėme po kelias priekabas žemių. Padaryti pamatą padėjo V. Blažinskas, L. Mikalauskas, S. Ūdras. Seniūnas V. Gaižauskas parūpino plytelių ir pažadėjo dar talkininką. R. Skrebiškis parūpino akmens skaldos. Man su Taraškevičiumi dar savaitę teko dirbti, atliekant paskutinius darbus. Po mėnesio L. Mikalauskas su priekaba atvežė kryžių, o R. Banys parūpino keltuvą, nes kryžius buvo sunkus. Visiems pastatymo darbams vadovavo pats P. Kaziūnas. Labai išgyrė paruoštą vietą, sakydamas, kad nors yra labai daug gyvenime padaręs ir pastatęs kryžių, bet taip paruoštoje ir papuoštoje vietoje, pirmą kartą. Net prasitarė: „jei būčiau žinojęs, kad taip pagarbiai laukiamas šis kryžius, už tuos pinigus būčiau padaręs dar gražesnį“. O kryžius tikrai gražus. Pagamintas iš ąžuolo. Papuoštas kolonėlėmis, įvairiais ornamentais. Kryžiaus centre Nukryžiuotasis Jėzus, o viršuje iš abiejų pusių baltos angelų skulptūrėlės.

Ir pagaliau ilgai svajota ir laukta 2005 m. liepos 14 d. Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje 16 val. buvo aukojamos šv. Mišios už Sirutėnų kaimo žmones ir statytojus. Vėliau visi susirinko pačiame kaimo centre, kur vyko kryžiaus šventinimo apeigos. Nesuklysiu pasakęs, kad tai buvo pati didžiausia šventė kaimo istorijoje, pagerbiant ne tik kūrėją, bet ir išreiškiant meilę Dievui ir Tėvynei. Kryžiaus šventinimo apeigas atliko Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios kunigas Andrius Šukys. Vėliau visi sugužėjome į kultūros namus prie mūsų šeimininkių paruoštų stalų. Sudeikių seniūnas V. Gaižauskas pasveikino gražią sirutėniškių iniciatyvą, linkėdamas susitelkimo ir asmeninės laimės kiekvienam šio krašto gyventojui. Viena iš kryžiaus statybos iniciatorių bei prasmingo renginio organizatorių G. Tijūnaitienė padėkojo visiems kaimo žmonėms už parodytą gerą valią statant Sirutėnuose krikščionių tikėjimo simbolį ir išreiškė viltį, jog kasmet minint šią istorinę dieną Sirutėnuose galėtų būti rengiamos kaimo šventės, kuriose skambėtų liaudies dainos, būtų prisimenamos ir tęsiamos mūsų tautos bei kaimo tradicijos. O tradicijos tikrai tęsiasi. 2006 m. liepos 30 d. buvo švenčiamos Sirutėnų kaimo kryžiaus pastatymo pirmosios metinės. Buvo aukojamos bendros mišios už Sirutėnų žmones. 2007 m. liepos 22 d. buvo paminėtos antrosios metinės, kartu su kultūros centru ir Sirutėnų krašto bendruomene, o 2008 m. liepos 13 d. buvo minimos trečiosios Sirutėnų kaimo kryžiaus metinės. Negalima nepaminėti prieš penkiolika metų Sirutėnuose atgaivintų gegužinių pamaldų, „majavų“. Anksčiau žmonės kiekviename kaime susirinkdavo ir visą gegužės mėnesį melsdavosi Švč. Mergelės Marijos garbei, dėkojo už visas malones ir prašė pagalbos. Iš pradžių žmonės rinkdavosi kultūros namuose, o vėliau pakvietus N. ir S. Udrams, rinkosi pas juos. Šiemet pas Udrus svečiavosi Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonas Henrikas, kunigas Alfredas ir vargonininkė Rita. Vargonams pritariant visi žmonės meldėsi ir giedojo giesmes. Po pamaldų žmonės dar ilgai bendrauja, pasidalindami savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Labai esame dėkingi N. ir S. Udrams už nepaprastą gerumą ir svetingumą. Apsilankiusius žmones jie visuomet maloniai sutinka ir išlydi. Verta prisiminti ir Luknių kaimo šviesuolį Stanislovą Kačinską (miręs 2008 m).. Tai buvo neeilinis, nepaprasto darbštumo, gerumo ir dvasingumo žmogus. Visuomet kuklus, mandagus, užjaučiantis, linksmai besišypsantis su atvira širdimi, o žmonėms, ištikus nelaimei, pasiruošęs padėti bet kuo ir visada. Tikriausiai niekam neteko girdėti, kad Stanislovas blogai atsilieptų apie kaimynus, neteko matyti pikto ir besikeikiančio, meluojančio, ką nors apgaunančio, visada tik nuoširdus bendravimas ir nesavanaudė pagalba. Kas šiandien galėtų suskaičiuoti visus gerus jo darbus? Pagalba susirgus vakarais, naktimis, pats eidamas pėsčiomis gydydavo žmones ir be jokio atlygio. Nors slėgė metų našta, bet niekada nedejuodavo, kad sunku, tik dirbo ir dirbo savo ūkelyje. Nežiūrint to, kiekvieną sekmadienį su dviračiu ar pėsčiomis aplankydavo Vyžuonų bažnyčią ir padėdavo įvairiais patarnavimais. Nebuvo nei vieno katalikiško renginio gimtajame kaime ar aplinkiniuose kaimuose, kuriuose nedalyvautų, neprisidėtų auka ar kitais darbais. Pats organizavo kryžiaus pastatymą Luknių kapinėse, savo lėšomis pastatė paminklinį akmenį žydų žudymo vietoje, prisidėjo prie Luknių kaime ir Sirutėnų kaime kryžių pastatymo. Labai džiaugėsi atgauta Nepriklausomybe, atgimusia Lietuva. Tačiau labai pergyveno, kad mūsų Lietuva po truputį nutautėja, jaunimas eina pražūtingu keliu, žmonės visai pamiršo dvasinius dalykus, gyvena nepadoriai, visai negalvodami apie ateitį. Tuo tarpu pats pašventęs visą gyvenimą gyventi skaistybėje ir tarnauti, kaip jis pats sakydavo, tik vienam Dievui. Gaila, kad liko jo neįgyvendinta paskutinė svajonė, atstatyti Sirutėnų koplyčią. Su kokiu nepaprastu džiaugsmu pasakodavo apie koplyčią, nes ji esą buvusi labai graži. Per paskutinius kelerius metus kiekvieną kartą, kai tik jį susitikdavome, užsimindavo ir vis ragindavo mus imtis šios atstatymo iniciatyvos. Pats žadėjo prisidėti didele pinigų auka ir kitais reikalingais darbais. Tačiau, žinodami, koks tai nelengvas darbas, todėl nesiryžome. Kaip būtų džiugu, jei atsirastų veiklių žmonių ir atstatytų mažąją Sirutėnų šventovę, buvusią dvaro koplyčią.

Dar ir dar kartą pereinu gražia ir mylima mūsų kaimo gyvenviete. Kaip neatpažįstamai per pastaruosius metus ji pasikeitė? Daugelis ne tiknuostabiai susitvarkė savo kiemus, įrengė alpinariumus, baseinus, gėlynus, bet ir daug daro, kad ir mūsų gyvenvietė atrodytų gražiai, skęstų žalumynuose ir gėlėse. Koks lygus naujai asfaltuotas kelias! Kur jis veda? Tikrai mes žinome, kur pasukti priėjus sankryžą, kuo toliau einame, tuo daugiau kelių. Jei kartais suklydę ne ten pasuksime, kelias kažkur pasibaigs. Žmogaus gyvenimas kažkuo panašus į kelią. Kiekvienas Einame savo gyvenimo keliu, metų našta vis sunkėja, kažkada mes jos visai nebepanešime ir teks sustoti. Su tokiomis mintimis užsigalvojęs aš prieinu šalia kelio stovintį kryžių. Minutėlei stabteliu, koks gražus kryžius, pakeliu galvą aukštyn ir... matau... ant kryžiaus Nukryžiuotasis žmogus. Kodėl? Širdis kitaip pradeda virpėti... Kodėl per tokią žiaurią kančią pats sutiko atiduoti savo gyvybę? Susimąstykime... Nulenkime galvas...Įsiklausykime... ir nepaprasta tyla... ir kai visiškai nutols nuo mūsų pasaulio triukšmas, kai net savo širdies virpėjimo ir plakimo nebegirdėsime,– išgirsime Nukryžiuotąjį Jėzų... belaukiantį mūsų. Jis viską pasakys. Tai Jis nešė kryžių tylėdamas, o kaip daug mums ta tyla pasako...Įsiklausykime... Suklupkime... Žydėkite amžinai, amžinai žydėkite gėlės po Jo kojomis.