Naudotojas:Stancikiene
Iš „Graži tu mano“.Sunkiam kely išlikusi tvirta Aldona Urbonienė Kas ji, ta moteris, Aleksandra Ivonytė, kurią vieni molėtiškiai sveikina su pagarba, kiti pažvelgia į ją, praeinančią, su kandžia pašaipa: “Dar viena veikėja atsirado”. O man ji – žmogus, labiau už bet kurį kitą šiandien turintis teisę kalbėti ir būti išgirstas, nes tokią teisę suteikė jai kančia, patirta tada, kai 1949 m. kovo 25 d. 5 val. Atėjusieji vykdyti egzekucijos ją pribudini iš neramaus miego, kai ji, išgirdusi nuosprendį – ištremiama į Sibirą,iššoko pro langą ir pusnuogė, basa leidosi bėgti per,pašalusią žemę, per ledus, trokšdama išsigelbėti, o jie ją vijosi su šunimi lyg medžiokliai užguitą žvėrį, o sugavę tyčiojosi, daužė ir išvežė viela surištomis rankomis, ir dešimt jaunystės metų liko ten, gūdžioje Sibiro taigoje, prie katorginio darbo, kuris alino sveikatą, bet neužgesino vilties, nesutirpdė valios. Po to sugrįžimas į Lietuvą, toks išsiilgtas šviesus spnuose ir toks nykus realybėje, kai čia, savo žemėje, pasijuto be vietos, be užuojautos, be darbo. Ir 20 metų paaukoti šviesios atminties kanauninkui K. miknevičiui, kurio senatvė būtų virtusi jam ištisa kančia, jeigu ne Aleksandros rūpestis, jos gerumas… Ir pagaliau tas kilimas ant švariosios Sąjūdžio bangos kartu su visais, pasiilgusiais tiesos, kitokio gyvenimo ir kitokios Lietuvos, kilimas suteikęs (tą ji pati sako) jai antrąjį gimimą, padovanojęs antrąjį gyvenimą, kupiną veiklos, iniciatyvos, kelionių, susitikimų, idėjų ir darbų. Viskas, ką ji turėjo brangaus ir kas buvo slopinama vos ne 50 metų, dabar išsiveržė į viešumą, į suvažiavimų tribūnas, televiziją, mokyklas, mitingus, tremtinių veiklą, jos atgaivintą pavasarininkų judėjimą… Ir visa lietuva sužinojo, išgirdo, kad gyvena tokia moteris, Aleksandra Ivonytė, kuri padėjo įsiūbuoti Laisvės Varpą…
Žmogus, kuris nežino, kas yra vienatvė ir nuobodulys. “Keista buvo klausytis mergaičių pokalbio,- kartą pasakė,- viskas joms neįdomu, viskas pakyrėję. Kada ir kodėl jos spėjo nusivilti gyvenimu? Juk yra visokių būdų apsiginti ne tik nuo slogių minčių, bet ir nuo pažeminimo, nuo smurto”.
Skaitydama jos atsiminimus, radau sakinį:
“Kai vežė mane pro mūsų laukus, man kilo mintis, kaip aš turiu dabar elgtis: šaukti, verkti ar dainuoti? Ir nutariau dainuoti, bet, deja, balso nebuvo: tik pacypiau kaip pelė”. Ir tremtyje nuo grubumo, žiaurumo ir nuo liūdesio ji gynėsi daina. Aleksandra išsaugojo dainuojančią savo sielą. Ir šiandien jos draugė – daina, atsivežta iš tolimos laisvos jaunystės,iš gimtojo Mitkėnėlių vienkiemio:
Ar ne kalne avižėlė buvau?
Ar ne kalne garbuonėlė buvau?
Ėmė mane ir nupjovė,
Į pėdelius išnešiojo:
Tokia dalis mano, skaudi dalis mano.
Beje, jos išsaugotus tautosakos lobius surado ir prieš porą metų užrašė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotoja Aušrinė Navasaitytė. Užrašė net 500 dainų, žaidimų, ratelių, skaičiuočių, pasakų. Ir mergina stebėjosi puikia dainininkės atmintimi, jausmingu kūrinio atlikimu. Aleksandra įdėmiai stebi jaunus žmones, tikėdama išgirsti jų balsuose, pamatyti darbuose savo jaunystės idealus. Deja. Skaudūs “kodėl?” kankina jos galvą. Kodėl tiek įžulių” Ir tinginių? Ir negerbiančių nei tėvo, nei motions? Atsakymas – toje melo epochoje, kurioje gyventa. “Ir šeimoje, būtinai pridurs Aleksandra, - matyt, jie auga liūdnose šeimose”.
Jos tėvų šeimoje nebuvo kada liūdėti. Reikėjo dirbti. Darbas buvo šventa pareiga. Darbštumas ją gelbėjo ir ten Sibire. Bet vieną kartą, kalbėdamasi su mokiniais, ji pasakė: “Jeigu jus manęs paklaustumėt, kada aš buvau nelaimingiausią, ar žinote, ką aš atsakyčiau? Vaikai vienu balsu sušuko: “Kai jus trėmė į Sibirą!”. – „Tada aš buvau labai nelaiminga, bet nelaimingiausia – kai tėveliai neleido manęs toliau mokytis: reikėjo žemelę dirbti“, - prisipažino.
Iš tiesų aš, gerai ją pažinusi, galvoju: jei likimas būtų davęs šiai moteriai mokslo pažinimą, kokias viršūnes ji būtų pasiekusi. Žingeidus protas , sugebėjimas logiškai mąstyti, puiki atmintis, pagarba ne žmogaus apsirengimui, bet jo sielai, kritiškas požiūris į šiandieninio gyvenimo lyderius, kurių klaidas ji su skausmu fiksuoja. Ir kūrybinė kibirkštis, sušildanti jos mintyse gimusius posmus apie tremties kančias, išdraskytą tėviškę, nužudytą brolį, apie juodą motinos skarą, kurią ji nusirišo tik sulaukusį sigrįžusios iš Sibiro dukters. Dainuoja, kuria ji viena, ir balsą jos įbrėžia patikima magnetofono juostos atmintis.
Man graži Aleksandros pagoniška meilė gamtai. Ji moka kalbėtis su gėlės žiedu, su medžiu.
Tačiau Aleksandra išdidi, ambicinga, tvirtai ginanti savo principus, kad su ja nėra paprasta bendrauti. Bet branginu jau dešimtį metų trunkančią tolerantišką mudviejų draugystę ir lenkiuosi jos atkaklumui ir ryžtui apginti Lietuvą – tarsi baltą žydintį medį nuo šalnų.
Pirmyn.- 1990, rugs. 8 |
