Naudotojas:Tomozano

Iš „Graži tu mano“.

LYG BENDRAM PROJEKTUI SUSITIKO... Dvi garbaus amžiaus moteris vėl draugėn suvedė biblioteka. Ir ne šiaip atnaujinti pažintį, o bendram projektui (!), kurį pakurstė bibliotekos darbuotojos ir, žinoma, el. enciklopedija „Graži tu mano“. Vaizdai ir eilės sugulė į puslapius, skirtus Atgimimo Lietuvai, savaip išnešiotus, išjaustus ir pateiktus. Vidos Lukštaitės vaikystės ir jaunystės svajonės (tapyba, architektūra) liko Suvalkijos lygumose – Sintautuose. Taip susiklostė, kad ji dirbo su daugeliu architektų, tik pačiai teko ne kūrybinis, o konstruktorės darbas. Bet moteris visą gyvenimą nesiskiria su fotoaparatu, dažnai į rankas paima teptuką ir mielai gilinasi į šiuolaikines informacines technologijas. Jos kūrybos archyvas išties nemenkas. Romantiškos sielos Aukštaitijos dukra Irena Vaskelaitė – jautri, žingeidi, ...knygų „ėdikė“. Jos puoselėtą svajonę „kelti kolūkių gerovę“ nupūtė vėjai gimtinės kalvomis. Pasirinko kitą takelį, iš kurio pasuko į šalį. Rašyti pradėjo jaunystėje. Romantinė siela nugalėjo ir ėmė lietis eilėmis. Moteris tai darė savo malonumui, kai ką skirdavo draugams, artimiesiems... Susikaupė arti tūkstančio eilėraščių. Prieš 30 metų abi moterys Vilniuje darbavosi toje pačioje erdvėje ir pažinojo viena kitą. Ir gyvena dabar jos netoliese. Tačiau tik 2010 metų pradžioje vėl atrado viena kitą – pasidalijo savo kūrybingumu, iš kurio gimė bendras projektas.

 Pradžių  pradžia

Kodėl staiga prabilau, gal pavargau tylėti,

Gal tik dabar supratau, jog nemokėjau gyvenimo mylėti,

Gal paklydau nuėjusi tolimą kelią,

Ir gyvenimo prasmę radau, kad užpildytų tuščią dalią.

Mintis, svajas išsakyti žodžiais sunku,

Tačiau noriu jas išsakyti, tad kito kelio nerandu, kaip tik rašyti...

--„-- Kartą prabilus, sunku tylėti ir mintis užgniaužti savyje,

Kaip, jaunystėje pamilus, nustoti mylėti ar beeinant sustoti kelyje.

Mintys lyg paukščiai skrajoja padangėje , joms nėra tiesiųjų kelių,

Aš , pasiklydus belangėje erdvėje ,ant žemės sugrįžti negaliu.

Sparnuotieji paukščiai , skirkit man dalią ,neleiskit sugrįžti gilion praeitin,

Padėkit surasti tiesiausią kelią, kad eičiau prasmingai tolyn...

O gal geriau likti menka žemės sraige, niekad nekilti į plačias erdves,

Nėra man skirta pažinti jų aukšti, esu gimus matyti vien žemės dulkes.

I r lai meilė neliepsnoja širdyje ,lai gęsta visi praeities žiburiai,

Tik mintys teklajoja kelyje, tarsi vėjo sukelti sūkuriai.

1976m