Poetas Vincas Jonikas (Telšių r.)
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
    Kaime jį ir brolį Antaną visi dar prisimena kaip kaimo muzikantą, vakaruškų organizatorių. Buvo sukūrę net savo kapelą. Brolis Antanas, nors būdamas silpnos sveikatos, buvo žinomas fotografas, kieme buvo net pasistatęs stiklini fotografijos namelį su dekoracijomis ir visas savo nuotraukas žymėdavo specialiu žymekliu. Tačiau labiau nei žemė ir muzika Vincą traukė poezija. Nors tėvai gyveno ūkiškai ir darbų netrūkdavo, atėjus įkvėpimui jis eidavo į klėtelę po beržu ir rašydavo. Tėvas nepiktai paburbėdavo, užtardavo ir pamotė. Besibaigiant karui ir artėjant frontui link Mantvidų, 1944 m. spalio 4 d. su tėvu ir broliu Antanu pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau JAV. Lietuvoje liko pamotė ir sesutė Regina. Liko ir prisiminimai bei nostalgija gimtinei, kurį ryškiai jaučiasi visoje jo poezijoje. Į Lietuvą grįžęs taip ir nebebuvo. Kartą susiruošus begrįžtant pavogė visus dokumentus. Turėjęs dėl to daug nemalonumų. Tačiau mintimis ir laiškais vis minėjo tėviškę, puikia prisiminė visus kaimynus. Apsigyvenęs Amerikoje bendradarbiavo su lietuviškai leidžiamų laikraščių bei žurnalų redakcijomis, ypač dažnai jo poezija ir straipsniai pasirodydavo „Karyje“, „Ateityje“, „Į laisvę“ bei „Eglutėje“. Amerikoje išleido ir poezijos knygas „Trys margi laiškeliai“ (1947), „Pakeleiviai“ (1949), „Brangmens“ (1951), „Sielvarto raudos“ (1951), „Lydėjau viešnią vėtroje“ (1968), Romoje išleista „Skambutis“ (1974). Visi eilėraščiai apie jo išgyvenimus, meilę tėvynei ir joje paliktai „laumei“, tremtinio dalią. Ypač brandi jo knyga „Lydėjau viešnia šiaurėje“ (1968), kurioje atskirose dalyse sudėti eilėraščiai parašyti dar Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje. Paskutinė dalis „Pergalės būgnai“ apibendrina visus skyrius, į jį sudėti to meto naujausi eilėraščiai. Šioje knygoje jis pats pristato savo knygą parašydamas be galo poetišką ir jausmingą savo biografiją, kurioje galima išskaityti jo begalinę meilę ir pagarbą gimtam kraštui ir artimiesiems. Daug jo publikacijų spaudoje ir ne tik poezijos. Rašė ir domėjosi apie karybą, Lietuvos kunigaikščius, literatūrą, Lietuvos problemas. Jo straipsniai buvo vertinami ir nagrinėjami. Ypač jo teorija apie Druskininkų kilmę ir pavadinimą. Gimtajame kaime apie poetą daugelį metų nebuvo kalbama ir minima. Atsitiktinumo dėka, studentė Kristina, ieškodama senų fotografijų, nuklydo į Mantvidus, sužinojusi, jog ten stovėjęs fotografijos paviljonas ir dirbęs žymus fotografas Antanas. Sesuo Regina pasakodama apie jį, papasakojo ir apie Vincą. 2006 m. gegužės mėn. V. Jonikos poezija pirmą kartą buvo skaitoma viešai, per poezijos skaitymus Kaunatavos žydinčiuose soduose. Dalyvavo ir sesuo Regina. Labai džiaugėsi ir tarė, kad Vincui tai būtų didelė laimė. Susirašinėjimas su juo jau buvo nutrūkęs ir artimieji nežinojo tolimesnio jo likimo. Po renginio imta ieškoti internetu. Atsiliepė „Draugo“ redakcija, deja, atsiusdama jo nekrologą. Vincas Jonika mirė 2006 m. rugsėjo 7 dieną. Tad pirmųjų poezijos skaitymų metu dar buvo gyvas. 2008 m. poezijos skaitymai Kaunatavos soduose buvo skirti poeto 90- mečio jubiliejui pažymėti. Didžiuojamės turėdami tokį kilnų ir talentingą kraštietį. Bibliotekoje surikta medžiaga, kurioje nuotraukos, poeto laiškai sesei Reginai bei draugui, taip pat išeivijos poetui Alfonsui Nakui.
Poetas rašė ir vaikams : Pupt parvirtom. Susikibę rankoms „Ačiū Dievui, seklumoje".
Dar juos girdžiu VIEŠKELIO DULKĖS SVAJONĖ |
