Senojo uosio istorija

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (6 balsai)

Senojo uosio istorija
Švenčionių r. Vosiūnų kaime Pošiūnų sodybos kieme augo senas uosis. Nieks nepamena kas jį čia pasodino, ar jis pats užaugo, bet vėjo blaškomos šakos darkė stogą ir buvo nutarta jį nupjauti. Tada ir kilo Vaidotui Pošiūnui (dar Adutiškio vidurinės mokyklos mokiniui) mintis pagaminti iš to uosio kryžių. Sutvarkė jis nupjautą medį ir padėjo džiūti. Bėgo metai: studijos, darbas, šeima... O ir laikai nebuvo palankūs kryžiui statyti. Nuo ilgo gulėjimo uosis skilo pusiau, bet mintis atstatyti senąjį Vosiūnų kryžių išliko. Šiai minčiai pritarė ir šeima, ir artimieji. Pirmieji patarėjai bei pagalbininkai buvo seserys Rita Stasiūnienė, Eglė Žemaitienė.

Ir štai rugsėjo 12 dieną Vosiūnų kaime atstatytas prieš kelis dešimtmečius nuvirtęs kryžius. Naują kryžių pastatė dabar Vilniuje gyvenantis mokytojos Julijos Pošiūnienės sūnus Vaidotas Pošiūnas. Kryžiaus šventinimo iškilmės prasidėjo šventomis mišiomis už gyvus ir mirusius Vosiūnų kaimo gyventojus.

Po mišių naują ąžuolinį kryžių pašventino Adutiškio klebonas Vytautas Pūkas. Padėkojo už šį prasmingą darbą.

Kalbėjo, visus esamus ir buvusius kaimo gyventojus sukvietęs, Vaidotas Pošiūnas. Prisiminė senąjį kryžių, žmonių rodytą pagarbą kryžiui - eidami ar važiuodami pro kryžių vyrai nusiimdavo kepures, kai kas persižegnodavo ar tyliai kryžių pagarbindavo. Dėkojo Adutiškio seniūnui Arūnui Piršteliui už svarią pagalbą. Jo dėka kryžiaus pastatymo vietoje išrauti menkaverčiai medžiai, atvežta žemių, nušienauta žolė. Seniūno vadovaujami žmonės dirbo itin kruopščiai. Dėkojo vyrams Andriui, Egidijui, Juliui, Aušriui, kurie padėjo pastatyti kryžių. Dėkojo Aušrio dukrai Ramintai, kuri rinko akmenėlius ir nešė į pamatų duobę. Aušrio ir Linos šeima iš Vilniaus tik prieš tris metus įsigijo Vosiūnuose sodybą. Tai teikia vilties, kad kaimas jaunės. Taip pat dėkojo visiems, kas siūlėsi padėti, bet jų pagalbos neprireikė. Pareiškė viltį, kad kaimo kryžius stovės ilgai, o kaimas, kuriame dabar pastoviai gyvena tik 17 žmonių, bus ilgai gyvas.

Tokia viltis yra, nes susirinko daug žmonių, buvusių vosiūniečių, kurie čia atvažiuoja savaitgaliais, atostogauti ir tie, kurie jau neturi kur atvažiuoti. Svečių priskaičiuota apie septyniasdešimt - tiek atsiliepė į vieno žmogaus kvietimą! Žmogaus, kuris turėjo svajonę, išnešiojo ją kaip kūdikį ir padovanojo gimtajam kaimui ir kraštiečiams. Darosi šilta ir gera vien pagalvojus apie tokius žmones kaip Vaidotas – mylinčius savo artimuosius, nepamirštančius savo šaknų.

Susirinkusieji buvo pakviesti į buvusios mokytojos Julijos kiemą. Ant rudeniškai papuošto stalo gulė atsivežtos vaišės. Visi susidomėjo čia pat tarp slyvaičių iškabinta senovinių nuotraukų paroda. Už ilgo bendro stalo vos tilpo visi susirinkusieji. Kelių vosiūniečių kartų susitikimą paįvairino Adutiškio kapelos muzikantai (vadovas Stasys Rumbutis). Džiugu, kad kapelos vadovas pats pasisiūlė palinksminti susirinkusius ir už tai neprašė jokio atlygio. Prisiminimais dalinosi Kazys Valacka, kiti susirinkusieji. Žmonės šoko, dainavo, o išvažiuodami žadėjo sugrįžti. Išsiskirstė visi, grįžo namo prie įprastinių, kasdienių darbų, o kryžius – Vaidoto Pošiūno jaunystės svajonių ir viso Vosiūnų kaimo dvasios įkūnijimas – liko stovėti ir laukti pargrįžtančių.
Turėkime kiekvienas savo širdyje svajonę – nors mažytę!

Rasa Lukšienė
Valda Matasova