Sesė Marija (Marija Birutė Lynikaitė 1944 06 26 – 2013 03 12)

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (12 balsai)

 Apie sesę rašyti dar anksti. Tad čia tik paskiros atsiminimų nuotrupos. Gimė ji Telšiuose, bet greitai šeima persikėlė į Joniškį – ten ir gyveno iki septynmetės baigimo. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Iki mažųjų broliukų gimimo, tikriausiai, gražiai sutardami laimingi augo su 1946 m. gimusiu broliu Rimu.

Kai 1952 m. gimiau aš, sesė buvo 8 –tus metus bebaigianti mylima dukrelė ir, regis, svarų žodį kai kuriuose šeimos reikaluose turintis vaikas. Gražios, išraiškingos akys, jausmingi, guvūs judesiai, vaizdi kalba bylojo apie atvirą, geranorišką bendravimą, emocionalumą, smalsų, jautrų protą. Buvo pas kaimynę mokytoją Grėbliauskienę gerai besimokanti, nuolat pagiriama mokinė. Mama pasakojo, kad vakare matė svajingai pro langą žiūrinčią į mėnulį ir sakančią: „Mėlunis toks gražus“. Vėlgi, kažkaip netyčia paragavusi degtinės susiraukusi šūktelėjo: „Sūrus, kartus, juodas“. Tad, kai gimė vėl brolis, o ne laukiama sesutė, Marytė nutarė su tuo nebesitaikstyti. Mane aprengdavusi suknele, supindavusi kaseles ir vežimėliu vežiodavusi po gatvę kaip sesutę... Norėjimas turėti seserį išsiliejo į nuoširdžius, atvirus santykius su manimi, ugdė, tikriausiai, ir mano būdą. Visą gyvenimą ji atkakliai laikėsi vaikiško pasirinkimo – buvau jos brolis – favoritas.

Kai kurie pomirtinio gyvenimo aspektai vaikų auklėjime XX a. viduryje
Vyriausioji sesuo Marytė buvo aštuoneriais metais vyresnė už mane ir dešimčia už brolį Virgį. Tad, kai jai buvo, tarkim, 14 m., o mums atitinkamai 6 ir 4 metai nesijautė, kad ji sesuo - buvo veikiau tėvų pagalbininkė prižiūrint mažuosius broliukus, ir tokios jos pareigos šeimos taryboje buvo „patvirtintos“. Mes, mažieji, krėsdavom visokias ,,zbitkas‘‘, o jaunajai auklėtojai būdavo rūpesčių. Tai tie mažiukai į gatvę bėga ar už kiemo esančiose balose sušlampa, tai nusitveria visiems reikalingą elektrinį žibintuvėlį ar kokį kitą didiesiems reikalingą daiktą, ar tarp savęs pešasi ir panašiai. O dar blogiau, kai bežaisdami kamuolį į griežtokos kaimynės daržą įmeta, ar kieme lesinėjančias vištas taip pagainioja, kad jos bekarksėdamos net per tvorą į tos pačios kaimynės daržą perskrenda ir ten jos lysves kapsto. O tie išdykėliai niekam apie tai nesakydami tada kitur žaidžia, kol kaimynė pasiskundžia apie mūsų vištų eibes jos darže. Tada sesė pasikviečia mus ir tardo, kuris dėl to nusižengimo kalčiausias: „Ir žinok, visą teisybę turi man sakyti, nes kitaip po mirties karštą akmenį laižysi!“ Tas argumentas dažnai būdavo naudojamas teisybės išgavimo reikale ir, berods, buvo veiksmingas. Jei dar likdavo neaiškumų, tai naudodavo ir žemiškesnį būdą: griežtu balsu paliepdavo žiūrėti jai į akis ir pati tol stebėdavo tiriamojo akis, kol anas imdavo juoktis ir prisipažindavo melavęs. Arba Marytė įžvelgdavo tiriamojo akyse „tokius aiškius kablius“, kad būdavo neabejotina - jis meluoja. Bent jau mudu su Virgiu dažnai tą pirmąjį argumentą naudojome tarpusavio aiškinimosi reikaluose( o jei reikėdavo – naudojome ir antrąjį). Pavyzdžiui: „Broli, ar ne tu paėmei mano ragatkę (tai tokia laidynė guminėmis timpomis akmenukais šaudyti), nes aš dabar neturiu kuo į paukštelius, katinus ir vištas šaudyti. Ir sakyk man teisybę, nes jei meluosi, tai po mirties karštą akmenį laižysi.“ Taip ir augom tikėdami, jog į laukiančius pomirtinius įvykius dera atsižvelgti. Tik, kaip ir dauguma, užaugę pasidarėme tokie gudrūs, kad tą vaikystės „karštą akmenį“ bemaž pamiršome.
Šventasis Pranciškus Asyžietis mūsų šeimoje vaikystėje- belikę menki mano prisiminimai
Didžiausia šio šventojo gerbėja buvo mūsų baba Antanina. Buvau tada dar visai mažiukas, tik girdėjau pagarbiai minimą šv. Pranciškaus vardą. Mūsų vyriausia sesuo Marytė jau geriau galėjo susivokti ir ji noriai perėmė tą babos pagarbą šventajam. Girdėjau dažnai jas džiugiais balsais ir švytinčiais veidais kalbantis apie jį. Turbūt joms buvo labai artimas jo neturtas, vargšų, visos kūrinijos meilė ir kita. Mūs babytės gerumas, atvirumas ir paprastumas savaime bylojo apie jos panašumą su Asyžiečiu. Tik daug vėliau atėjo mintis, kad Pranciškaus credo joms buvo ir tarsi kokia vėliava sukilėliui, prieštaraujančiam esamai savo aplinkos tvarkai. Žmogiška prigimtis, deja, tokia - jei perdėm veržliai kažką teigi ar garbini - pagalvok, ar ne tavo asmeninės nuoskaudos tą itin veržlų garbinimą kursto. Bet tai ne minusas, o tikriausiai dažniausias žmogiškos prigimties kelias aukštumoms pasiekti - tą lengviausiai padarome po tam tikro suspaudimo, išbandymo, nugrimzdimo į dugną ir atsispyrimo nuo jo. Šaknimis turi pasiekti vešlią žemę, dumblą kad pražystum, o atėjus laikui subrandintum vaisius. Turbūt toks universalesnis už žmogišką prigimtį dėsnis, ale dabar kalbėkim ką esam pradėję.
Krikščioniška santuoka sujungia porą neišskiriamai. Bet ji neištrina prigimtinių sutuoktinių skirtumų. Antanina Vaitekūnaitė ir Juozas Avižienis buvo, man regis, pakankamai skirtingi. Mano senelis - gana kategoriškas, susitelkęs ties savo mintimis ir darbais, vertinantis tą padėtį ir vertybes, kurias buvo įgijęs ilgu, pastoviu siuvėjo darbu. Tam tikras „ rispektas“, savo vertės žinojimas buvo, kaip čia pasakius, viena svarbiausių jo gyvenimo pilnavertiškumo sampratą laikančiųjų kolonų. Savo vaikystės potyriais, (o ir vėliau) iš daugybės sunkiai aprašomų smulkmenų, jo giminės kitų narių elgsenos, iš tos giminės narių fotografijų, iš jų atmenamų ar atpasakotų įpročių kažkaip jautėsi tai. Ne senelis, o kiti turėjo taikytis prie jo. Šį prisitaikymo, lankstumo šeimoje krūvį, ko gero, pastoviai tempė jo žmona. Šių būdo bruožų, tiesa, kitaip, švelniau jos moteriškoje prigimtyje besireiškiančių (ir persipynusių su jos mamos - mūsų babos - bruožais) turėjo ir mūsų mama. Turbūt ir manyje to gausoka, tik savyje kažkaip nesinori matyti, tad ir nematai... Tik, būdamas skirtingų prigimčių junginys jautiesi tarsi koks neužbaigtas produktas, tarsi koks berūgstantis, burbuliuojantis vynas (dar ir kaip jauti savyje tą burbuliavimą, putimą, drumstumą, o ir aplinkiniai, aišku, jaučia). Bet toliau pasakojant apie kitus - baba ir sesuo Marytė buvo didžiausios Asyžiečio „fanės“. Marytė, vyriausia, jautriausia ir vienintelė mamos dukrelė, labiausiai patyrė mamos meilę ir kartu veržlios jos prigimties intuityviai siūlomą savo vertybių pasaulį ir moterišką solidarumą. Bet kažkas iš tos siūlomos puokštės sesei buvo nepriimtina (dar pridėkim paauglei būdingą asmenybės brandos maištą), ir ji palinko kiton pusėn - prie tėčio. Juolab, kad tėtis savo paprastumu ir, taip sakant, kilme, buvo mažasis brolis (o dar duodantis vaikams kur kas daugiau laisvės ir kitokių tada ypač mums malonių, betgi augančiam žmogučiui ir reikalingų paslaugų). Nežinau kaip čia viską vaizdžiai aiškinti, bet didžiausia tyli opozicija senelio ir (kai kuriuose dalykuose) mamos griežtai linijai buvo baba ir Marytė, į pagalbą pasitelkusios joms tokią artimą Pranciškaus mažųjų brolių dvasią. Ir dėkui amžiną atilsį joms už tą gaivią srovę, be jos mes būtume menki ir vienpusiški. Mūsų tėtis, kaip jau minėjau, savo prigimtimi tikras mažasis brolis širdyje irgi buvo su baba ir dukra, bet atvirai šito neparodydavo, nes ir jis ( kaip baba savo šeimoje) buvo balansuotojo vaidmenyje, apdairiai rūpinosi šeimos stabilumu.
Bet mūsų brangiosios mamos turtingos ir veržlios, giliadvasiškos ir kartu tokios širdingos prigimties veikimas anaiptol nebuvo koks trikdys – tarsi kitokios gaivios versmės srovė ji perliejo mus, visus jos vaikus, kitus šeimos narius, o ir visą giminę, draugus šildė. Ne tuojau, bet vėliau begyvendami pajutome, kiek mumyse daug iš mamos. Tas pajutimas anaiptol ne visad buvo lengvas ir paprastas, bet kas mes tebūtume, negrįžę prie gimtos versmės. Visi Lynikų vaikai dėl to jaunystėje buvusio vingio į šoną nuo mamos jutome sąžinės priekaištą, bet labiausiai jį jautė jautriausioji – sesuo. Daug būtų galima pasakoti, kaip dėl to keitėsi mūsų gyvenimai ir elgsena, bet anuos įvykius jau nusinešė laikas... Pagarba jam visagaliui.
Buvo liūdna diena kuomet laidojom savo sesę. Bet tądien mus pasiekė žinia, kad bažnyčia išsirinko popiežiumi Pranciškų. Tikėkimės – Asyžiečio dvasia ir vėl sužydės Paprastas, bet džiugus sutapimas... Vien pagerbdami savo brangius mirusius turime susikabinę rankomis stoti Pranciškaus dvasios pusėn. O jei dar tavo širdyje ta ugnis žėruoja...  

Kai buvo 20 – 25 metų, dirbo, mokėsi Kaune, dažnai parvažiuodavo šeimos aplankyti. Mes, mažieji broliukai, savo gimtadieniams visad gaudavome iš sesės dovaną – dažniausiai knygą, kuri dar būdavo jos kruopščiai parinkta pagal amžių ir kiekvieno iš mudviejų domėjimosi sritį. O mes, tokio amžiaus būdami, tik rūpinomės savo jaunatviškai išbujojusiais potraukiais. Kur ten kitus prisiminsi... Ir vėliau sesė aprūpindavo mane geromis, jos vertinamomis knygomis. Jaunystėje tik sesei išdrįsdavau šiek tiek pasipasakoti slapčiausius dalykus. Bet nelabai ir reikėjo – viens kitą puikiai jautėme...
1970 m. Marytė, Saulius ir Virgis gyvenome butuke Kaune, Baranausko gatvėje. Buvo daug kalbų ir linksmų pasiburnojimų. Sutarėm (tai sesė savo broliais rūpinosi), kad jei kuris kalbėdamas pasako keiksmą – deda į tam skirtą indą („skarbonkę“, stovėjusią virtuvėlėje ant šaldytuvo) 1 kapeiką, o jei pasako riebų rusišką keiksmą – deda 3 kapeikas. Kaip jau mūsuose įprasta, draugiškai, linksmai burnodavom daug, tai ir kapeikos greitai kaupėsi... Smagiausia būdavo, kai koneveikiamas asmuo, norėdamas kaip reikiant atkirsti, avansu mesdavo į indą 20 ar daugiau kapeikų ir imdavo pliekti kitą su visais priedais... O trečiasis skaičiuodavo, kad pinigai atitiktų pavartotus žodžius – paskui visi juokdavomės. Gi už tuos pinigus pirkdavom bilietus į dramos teatrą (tai sesė nupirkdavo), ir taip aplankėm daug spektaklių. Marytė dirbo Laisvės al. esančiam „Komprojekte“, tai ir naudingų pažinčių, žinių, o ir „blatnų“ posakių, anekdotų ir gyvenimo kreivų („lievų“) nutikimų žinojo daug. Kartą jie su Virgiu taip įsivažiavo, kad sesė metė į „skarbonkę“ rublį, o Virgis ėmė šaukti mane iš kambario: „Ateik, broli, dabar tai bus“. Ir tikrai, buvo ko paklausyti. Bet tie burnojimai buvo su didaktiniu prieskoniu, norint oponentą paauklėti, vaizdžiai išsakyti savo požiūrį, ką jis daro ne taip. To laikmečio vaizdžios gatvės kalbos nepiktos, nors ir nelabai elegantiškos vingrybės.

Marytės išpažintis
Šis veiksmas sesei visad buvo daug jaudulio, ruošimosi keliantis įvykis. Mat išpažinčiai ji skyrė didelį dėmesį. Man dažnai skundėsi, kad sunku rasti gerą, įdėmų nuodėmklausį ir ypač – kad jie neturi laiko jos mintis, abejones išklausyti. Ieškojo gero kunigo, lyg Eldorado, pasakodavo apie gerus nuodėmklausius, važiuodavo į kitus miestus pas juos. Pamenu, kad minėdavo kunigą, vėliau vyskupą J. Tunaitį, gal buvo išpažinties ir pas mons. K. Vasiliauską, tėvą Stanislovą. Jai buvo svarbiausia, kad kunigas turėtų laiko, išklausytų jos svarstymus, patartų. Sesė buvo giliai „įmerkusi uodegą“ į Rytų (ypač indų) religiją ir mąstyseną, į ezoteriką, teosofiją, Vydūno ir jo sekėjų mintis. Tas jai tiko (ypač pakantumo kitiems, atvirumo nežinomybei idėjos, reinkarnacija). Tai jai buvo suderinama su krikščionybe. Dar gal tiko ir dėl lėto būdo, neskubaus atliekamų kasdienos sprendimų vykdymo. Norėdavo pasitarti su nuodėmklausiu, padiskutuoti. Todėl prieššventinėmis „spavednėmis“ nebūdavo patenkinta. Kartą man nusiskundė, kad Vilniuje eidama išpažinties pas garsų kunigą išgirdo: „Tai ne nuodėmė,... ir tai ne nuodėmė, ar dar turi ką pasakyti?“
O man tada tik juokas ėmė dėl perdėto jos stropumo... Bet kai jo visai nėra – dar blogiau.

Sesės mėgstamos knygos
Po „Buratino nuotykių“ mėgo, aišku, dar kažką (tikriausiai pasakas), bet to aš nepamenu. Jau paaugęs menu, kad labai mėgo poeziją. Lietuvių – visus žinomus autorius, plius dar Strazdelis, Vienožindys, Spudas, J. Vaičiūnaitė, O. Baliukonė , Z. Gėlė, Mačernis, Batrušaitis, o nuo jo gal ir bus tinkamiausia vardyti rusų poetus, kuriuos labai mėgo, daug tekstų mokėjo mintinai. Taigi – vėl Baltrušaitis, Tiutčevas, A. Fetas, A. Achmatova, M. Cvetajeva, V. Nabokovas, Balmontas, V. Ivanov, Briusov, gal ir Lermontovas, A. Blokas bei aibė kitų. Matydama, kad aš kuriuo jų domiuosi, parūpindavo tokio knygą man. Ir su kitomis geromis knygomis buvo taip – daugiausiai jų gavau iš sesės.
Ypač jai svarbios buvo religinės knygos: Testamentai, Šventųjų gyvenimai (Pranciškus Asyžietis, Augustinas, Teresė Avilietė, Kalkutos Teresė, mažoji Teresėlė, Kryžiaus Jonas ir neišvardijama gausybė kitų šventųjų). Dar T. Mertonas (kaip tiltas Rytai – Vakarai), Č. Kavaliauskas, A. Maceina, L. Evely ir kiti, kurių nebepamenu ar nebepajėgiu išvardyti. Bet šalia paminėtų labai svarbios buvo ir Vydūno bei maždaug pagal jo pažiūras – senosios Indijos religinės – filosofinės knygos, Ramakrišna su Vivekananda, M. Gandis, A. Ghošas, K. Džibranas, ir Vydūno propaguotojai, ypač V. Bagdonavičius. Į kitus Rytų mokymus sesė gal buvo mažiau „įlindusi“, bet žinojo. Neįmanoma (bent jau man) surašyti jos vertinamų autorių – Sokratas su Platonu, Seneka, M. Aurelijus, Selindžeris, Morua, Periušo (jo impresionistai), Sartras, Kamiu, Getė, Cveigas, Hesė, D. Toro, T. Vailderis, C.S. Lewis, Čestertonas, Baironas, V. Sidorovas..., lietuviai Šatrijos Ragana, V. Daujotytė, V. Krėvė, A. Paškus, S. Kanišauskas, J. Markūnas, Alekseičik, A. Karsavin, B. Kuzmickas, kun. Zdebskis, tėvas Stanislovas, Vaižgantas, M. Valančius, Basanavičius, Šapoka ir daugybė kitų... Labai gilinosi Į Rericho draugijos veiklą (ir dailė, čia dar pridėsiu – ir Čiurlionis). Svarbu jai buvo Blavatskos, Bezant, Štainerio, kiti tos krypties raštai, dėl to, beje, eidavo išpažinties ir norėdavo rimtos, argumentuotos kunigo nuomonės – kad jis paneigtų jos prigimties trauką link tos paslaptingos nežinomybės. Kita jos smarki trauka – senoji tautos etnokultūra, ypač kaip ją nuosekliai išguldydavo A. Žarskus ir jo bendraminčiai. Pritraukė daug žmonių į jo paskaitas, turėjo daug jo knygų, paskaitų įrašų („Nobelio premiją jam“ – toks buvo jos ir bendraminčių tarsi slaptas kovos devizas – iššūkis šių laikų „bezobrazijai“. Ir kuo toliau, tuo labiau norisi tam devizui pritarti – ir dėl lektoriaus, ir dėl „bezobrazijos“ augimo). Tad tikrai – būtų labai sunku pasakyti, kuo nesidomėjo sesė. Tiesa – savo „fanaberijos“ palaikymu – tikrai ne (ir ne man spręsti – ar tai ir taip visiškai anos atsisakyti, ar jau buvo laikas - yra tas gerai ar blogai - tai geriau reginčio, geriau žmogaus būklę ir kelią suvokiančio darbas). Teesie Jo valia.

Tolstojiškai kukli sesė 2005.04. baigdama darbą Miškotvarkos katedroje Kaune, po eilės skaudžių netekčių: tėčio (2000), Giedrės negyvo gimusio Simuko (2003) ir sesės mylimo Giedrės vyro Tomo žūties (2005 02), po mylimo brolio Rimo mirties (2004), po jos pačios onkooperacijos, po vingrių ir jos sąžinę slėgusių derybų su Avižienių vaikais dėl sodo, kurį ji labai norėjo perleisti Giedrei ir Tomui, po Sauliaus problemų ir kitų skaudžių pokyčių

Baidarės
Po gal 1982 m. pasirodžiusios J. Obelieniaus knygos apie Lietuvos vandens turistų kelius man toji liga, taip sakant, vėl paūmėjo. Labiausiai norėjosi apkeliauti Merkio baseiną (iš Druskininkų ten keliauti buvo arčiausia). Turėjau dvi rusiškas sudedamas dvivietes „Saliut“ baidares. Vasaromis galvoje sukosi mintys, kaip savaitgaliais plaukti. Žmona anaiptol nebuvo tokia entuziastė ir su dukrele važiuodavo pas savo tėvus į Kauną, leisdavo dienas jų sode. O vienas juk baidarės nenusitempsi, tad dažnai tekdavo kviesti, prašyti sesę Marytę į tuos savo žygius. Ji visad stengdavosi padėti, atvykdavo iš Kauno.
Taip gal 1983m vieną birželio savaitgalį patraukėm į Ūlos aukštupį. Mantos daug. Baidarės du pakai, užsiverčiam juos ant nugarų. Kuprines su miegmaišiais ir dar šiuo tuo kabinam ant pečių iš priekio, dar nedidelė palapinė rankoj. Traukiniu iki Varėnos. Paskui autobusu reikia pasiekti Dubičių miestelį. Vienas autobusas pagal grafiką nevažiavo, mums sutrumpėja plaukimo laikas, į sekantį reisą prisirenka daug keleivių. Važiuojam tokiu priemiestiniu „paziku“. Pakeliui prilipa pilnutėlis autobusiukas paprastų, draugiškų dzūkų, raginančių slinktis į galą, kad visi tilptų. Mes nenoromis su dideliu savo bagažu atsiduriam pačiam gale. O durys tik vienos – priekyje. Mums reikia išlipti prieš Dubičius, nes ten Ūla. Iš anksto atsiprašinėdami čiumpam savo mantą ir sunkiai braunamės link durų. Sumaištis tarp keleivių. Pagaliau aš vargais ne galais išlipu. Iš paskos spraudžiasi sesė. Bet kai ji išlipa, pamatom, kad toje spūstyje atsirišo jos baidarės paketo virvutė ir visas baidarės 4,7 m. ilgio guminis apvalkalas (vadinamas „kaliošas“) likęs autobusiuko praėjime tarp keleivių kojų. Susiradę to „ kaliošo“ artimąjį galą esam priversti jį išsitraukti. Kad ir sakom, atsiprašinėjam, bet praėjime susigrūdę žmonės to nesupranta, kas ten apačioje jie nemato. Tarp jų kojų traukiamas „kaliošas“ kelia tokią sumaištį, kad apsakyt sunku... Pagaliau „pazikas“ nuvažiuoja, o mums džiūsta jaudulio prakaitas. Traukiam prie upės.
Po geros valandos jau plaukiam. Iki Krokšlio kaimo upė tiesinta, tad primena kanalą. Toliau jau įprasta upės vaga. Krantai pamažu aukštėja, statūs. Kai vakarop reikia stoti nakvynei – krantas toks status, kad ropšdamiesi juo gerokai vargstam, kol randame lygesnę vietelę palapinei. Bet dar liūdniau, kad oras vakarop neįprastai atšąla (kokie 5 – 7 laipsniai šilumos, pučia šaltas stiprus vėjas, o mūsų apranga tam nepritaikyta. Sesė dar, pasirodo, sirguliuoja, sloguoja, užkimusi. Dar vakar tą jautė, bet, kaip visada, savi reikalai jai paskutinėj vietoj... Nakčiai susimetam ką tik turim ant miegmaišių ir pernakvojam. Rytą vėl šaltoka, tęsiam plaukimą. Greitai priplaukiam Rudnią, joje didelė Ūlos užtvanka. Baidarę su manta persinešam krantu. Šviečia saulutė, kiek šilčiau. Netrukus priplaukiam Kašėtas, ten nustebina prie upės veikiantis naminukės aparatas. Tik pažiūrim ir plaukiam toliau. Laiko iki traukinio Zervynose nebe daug. Užvalgom plaukdami. Sesė dėl to skubėjimo, kaip visad pyksta. Dėl laiko stygiaus tenka atsisakyti pamatyti ir prie intakėlio Uosupio esantį A. Matučio namelį. Pagaliau Zervynos. Skubėdami išnarstom, supakuojam baidarę ir pusiau bėgte į stotelę. Spėjam. Traukinyje vėl džiūsta prakaitas... Sesė sako „su tokiu durnium“ niekuomet nebesidėsianti (bet buvo kitaip, kitos kelionės smagiau klostėsi). Druskininkuose viską partempiam į mano bendrabutį. Trumpas poilsis, kažko užvalgom, ir sesė paskutiniu autobusu važiuoja į Kauną... Ačiū, atleisk sesute...
Dabar, kai nėra jau sesės, aš kada galėdamas vakarais išeinu į lauką ir, nebeturėdamas sveikatos, šaltojo metų periodo ilgais, dažnai žvaigždėtais vakarais, žiūrinėju (ko nors laikydamasis) žvaigždes. Prisimena vaikystė, kai entuziastingi mūsų šeimos „astronomai“ Marytė ir tėtis irgi žiūrėdavo į žvaigždes, džiaugdamiesi jų grožiu aikčiodavo, o tėtis, nors ir labai užimtas buities darbais, dar ką žinodamas aiškindavo apie tuos dangaus šviesulius. Sesė tada buvo 13 – 14 m. paauglė, aš - gal kokių 6m vaikėzas irgi smalsiai klausantis jų pokalbio.
Dabar, taigi, žiūrinėju žvaigždes, pietų pusėje randu Šienpjovius, netoliese matau Sirijų, kuris, rašoma, yra ryškiausia šaltojo pusmečio mūsų dangaus žvaigždė. Bet visą žvaigždynų topografiją man griauna netoliese aukščiau esantis šviesulys, ryškesnis už Sirijų, ir vis pasimetu danguje. Tada prisiminė Marytės pokalbis, kad skirti žvaigždes nuo planetų galima pagal tai, kad „planetos nemirga“ (gal ir ne visiškai tas teisinga). Bet Joniškio vaikystės „astronomai“ planetas matė aukštai dangaus skliaute, tad taisyklė „planetos nemirga“ tiko. Taigi dabar, 2014 – 2015 m., aš, prisiminęs mūsų „astronomų taisyklę“, greitai susivokiau, kad nežinomas šviesulys yra planeta Jupiteris, ir danguje vėl pasidarė tvarka. Ačiū jums šaunieji „astronomai“, ilsėkitės ramybėje.

Gal šioje rašliavoje daugoka žodžių apie sesės polinkį dvejoti, delsti prieš ką nusprendžiant, apie lėtoką veiklos būdą. Gal ir taip, bet tokia elgsena turi ir savo teigiamą pusę.Ir Sokrato „Žinau, kad nieko nežinau“, ir šv. Pauliaus „Kas galvoja, kad yra pažinęs, tas dar nepažino kaip turi pažinti“ – tokie vidiniai svarstymai irgi buvo jos lėtumo, kuklumo, patylėjimo paskata. Juk galų gale visų mūsų visai žemiškai veiklai ta pati dalia... (anot R. Tagorės: „o žemiškos apgaulės žiedus mirtis palaiko amžinai gyvus“).

Brolis Saulius Lynikas, 2015