Stefanijos Dacienės eilėraščiai apie tremtį
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Stefanija Stonkutė–Žukauskienė–Dacienė gimė 1929 m. kovo 24 d. Sliedų kaime, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje. 1941 m. baigė 4 klases Gedrimų pradinėje mokykloje. Prasidėjus karui, mokytojus ištrėmė į Sibirą, uždarė mokyklą, toliau mokytis neteko. Mamytė mirė po gimdymo, kai Stefanijai buvo tik 6 dienos. Iki 8 metų augino močiutė – tėvelio mama. Šeimoje augo trys dukterys. Kai Stefanijai sukako 8 metai, mirė močiutė ir pamotė. Tėveliui teko visi šeimos rūpesčiai. 1949 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. 1952 m. Sibire ištekėjo už Aleksandro Žukausko. Su šeima į Lietuvą grįžo 1957 m. Grįžę iš Sibiro, apsigyveno savo tėviškėje, trobesius reikėjo nusipirkti. Užaugino 5 vaikus. Vyras Aleksandras Žukauskas mirė 1978 m. 1983 m. ištekėjo už Aleksandro Dacio ir persikėlė gyventi į Užežerės kaimą (Mažeikių raj.). 1997 m. mirė vyras Aleksandras Dacys. Dabar gyvena su dukros šeima Užežerės kaime. Tėvelis mirė 1966 m. Sibiro kančia, Tėvynės netektis, jos ilgesys, viltis ir neviltis įdėjo plunksną į delną. Nuo vaikystės Stefanija mylėjo knygą, domėjosi literatūra, poezija. Kūrybai peno teikė pats gyvenimas. 1997 m. po vyro mirties, kankinama vienatvės, atėjo į Sedos kultūros namų „Rimolee“ folklorinį ansamblį. 1999 m. įsikūrus Sedos literatų klubui „Varduva“, tapo klubo nare.
Kokia tu žiauri, Kodėl man jaunutei Svetimoj šaly Šąla rankos, kojos, Stingsta sąnariai? Kodėl jauną vaiką ištrėmė tenai?
Argi aš kalta? Kodėl man mažytei Vargi paskirta? Kodėl speigas sausy Toks baisus visiems? Kodėl miršta žmonės? Per anksti juk jiems?
Jau visai pagelto. Bėga pr pušynus Rudenėlis šaltas. Kartais mums saulutė Nusišypso meiliai Ir pro debesėlį Spindulius dalina.
Kad ateis dienelės, Virš laukų čiulbės Laisvas vyturėlis.
Mano motinėle, Kodėl kaip paukštelis, Nupeštais sparneliais, Be namų savųjų Ieškau trupinėlių?..
Reikia eiti dirbti? Juk jauna mergelė Gali raštą austi?..
Stovi juodas traukinys. Stovi vagonai juodi, Nevalyti, nešluoti.
Ritas dūmų kamuolys, O širdis nerimsta vis, Jau užkaltos durys trys.
Kūdikėlius nešdama. Plyšta, daužosi širdis, Už langų tamsi naktis.
Kur svajonės, vakarai?.. Mano mylimi namai? Užkalti visi langai...
Neišduosiu aš tavęs. Man jau užvilkta milinė, Karti ašara veide.
Lyg verpetų sūkury. Aš parvešiu į namus Sibiro kančių žiedus.
Ir trispalvę pakabinsiu. Aš sugrįšiu į namus, Patikėkit – laisvė bus!..
Nebus dainų ir žydinčių gėlių. Be tavęs, Tėvyne, labai liūdžiu, Pamiršti tavęs negaliu.
Skausmas gniaužia krūtinę. Ilgiuosi Tėvynės, gimtinės, Dažnai jas sapnuose regiu.
Kaip jūros banga be laivų, Taip man ilgu be Tėvynės, Be jos šviesių spindulių.
Stingdo žalias šakeles. O mano brangioji Tėvyne, Man liūdna vienai be tavęs.
Jaunystės dienų klegesys, Viską sugėrė Sibiro taiga, Pasiliko širdy užmarštis.
Kurie veda per tėviškės sodą. Išeinam, atgal negrįšim, Paliekam verkiančius medžius.
Ir ūžiančio vėjo laukuos. Gimtųjų upelių čiurlenimo, Bitučių dūzgimo žieduos.
Ramunėm, žibuoklių miškams. Lakštutės visus palydėjo, Į širdis sudėję maldas.
Sudie, visi miškai žali, Sudie jūs, žalios mano rūtos, Sudie dar grįšiu iš toli.
Darbas, rūpesčiai, kančia. Mylimas tas tėviškės kampelis Širdy alsuoja paslapčia.
NEVILTIES ŠEŠĖLIAI
Krūtinėje daužosi širdis. Tremtis – kančių mūras, Tėvynės ilgesys ir neviltis.
Našlaičių, motinų rauda, Kur tu, brangioji mylima Tėvyne, Maldoj tave apkabinu.
Daug nemigo naktų, dejonių, Daug nevilties minčių, Širdy negyjančių žaizdų...
Tremty užmigo širdys amžinai. Tremty pražydo kankinių vainikas, Krauju aplaistyti kapai.
Mylėk gyvenimą, mylėk, meldžiu. Paglostys vėjas tavo plaukus, Juk kankinio kely buvai ir tu...
Mirgės tamsioj nakty. Išauš diena šventa, šviesi, Kai tarp žvaigždžių spindėsi tu...
Stefanija Dacienė
Panaudota literatūra: Varduvos vingiuose: almanachas / sudarytoja Irena Prialgauskaitė–Želvienė. – Jonava: Jonava, 2002, p. 28-29, 36-37, 42-43. |
