Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
• Ąžuolas – žymiausias Lietuvos medis. Nuo 6-o tūkst. pr. Kr.
ąžuolai nuolat auga mūsų žemėje, iš pradžių – pietinėje jos dalyje, o vėliau ir visoje Lietuvoje.
• Ąžuolus senovės lietuviai vadino dievo namais. Prie jų
statydavo šventyklas, dievų statulas, aukurus su amžinąja ugnimi, kur buvo aukojamos aukos. Šventi ąžuolai dažnai minimi rašytiniuose šaltiniuose ir tautosakoje.
• Šiuo metu Lietuvoje yra apie 30 tūkst. ha ąžuolynų.
Daugiausia jie paplitę Nevėžio žemumoje.• Ąžuolai – šviesą mėgstantys medžiai. Miškininkų teigimu,
ąžuolą reikia auginti „kailiniuose be kepurės“. Tai reiškia, jog augdamas ąžuolas iš aplink augančių medžių („kailinių“) turi jausti stelbimą, o viršutinė medžio lajos dalis jokiu būdu negali būti kitų medžių šešėlyje (privalo neturėti „kepurės“). Augdamas tokiomis sąlygomis, ąžuolas gauna pakankamai šviesos, o iš šonų savo lajomis jį spaudžiantys medžiai suformuoja tiesų ir nešakotą medžio kamieną. Todėl miškuose augantys ąžuolai yra lygiakamieniai ir turintys mažiau šakų nei augantys palaukėse ar vidury laukų.
• Ąžuolų pavėsyje saulės radiacija beveik 90% mažesnė
negu atvirame lauke.
• Vienas didelis ir šakotas ąžuolas per metus išvalo apie 18
tūkst. kubinių metrų oro, per vegetacijos laikotarpį nukenksmina 130 l benzino, sunaikina tris ketvirtadalius ant jo lapų patekusių mikrobų. Tik per vieną valandą jis sugeria 8 kg anglies dvideginio, tiek, kiek per tą laiką iškvepia 200 žmonių, o kaitrią vasaros dieną per 20 valandų apie save atvėsina orą už dešimtį kondicionierių. Per metus hektaras ąžuolyno sugeria daugiau kaip 50 t dulkių ir pagamina 6,7 t deguonies, kurio užtektų 2530 žmonių.
Šaltiniai
Ąžuolai. Fotogr. A. Skrockaitė [Iš KAVB fondų] (2009 05 22)
Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius : Mintis, 1995. - 452, [1] p.
Isokas, Gediminas. Giriose. Vilnius : Mintis, 1979. - 134 p.
