Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Atviras laiškas ukmergiškiams
Vincas Lukša
Tautiečiai, žmonės iš ukmergietiškų Šventosios pakrančių! Ištuštėjusios miestų ir miestelių gatvės praėjusį šeštadienį ir sekmadienį bylojo apie jūsų dėmesį Sąjūdžio suvažiavimui. Šią didelę šventę galėjo žymėti dar tankesnis tautinių vėliavų gojus – virš mūsų namų, vienai dienai pritilę mokyklose skambučiai, vienu kartu prabilę rajono bažnyčių varpai. Dvi minėtinas dienas į Sporto rūmus, aikštę prie Katedros nesutilpusi Lietuva prarymojo prie televizorių ekranų. Rymojo Ji, o su Ja, kartu ir jūs, tarsi prie savo didelių vilčių, šviesių lūkesčių, saulėtų svajonių. Turbūt ne vienam iš jūsų nubyrėjo širdies išspausta ašara ant atgimstančios, teisingam gyvenimui pabundančios Lietuvos veido. Suvažiavimo dienos jums tikrausia padėjo pamatyti, kaip toli buvote savo noru, dėl silpnadvasiškumo ar galingesniųjų prievartos nutolinti nuo tautos, kultūrinės praeities, tradicijų. Ne viena jūsų, manau, per beveik penketą prėjusių dešimtmečių išbarstė nemažą gimtosios kalbos lobių, didelę savo tautiškumo dalį, išmėtė tautinę savigarbą, ir išdidumą,prarado didžiąją lietuviškos istorijos dalį. Ar pagalvojote, kodėl vis rečiau prie tėviškės sodybų žaliuoja mūsų dainose apdainuotos rūtos, diemedžiai, marguoja palangėse jurginai, kodėl dabar tedainuojame tiktai apžiūroms, konkursams? Ar susimąstote šiandieną, kiek jums laiko reikės nutolintai Lietuvai prie savęs priartinti, viskam, kas yra išbarstyta, po kruopelę surankioti? Kad sėkmingas būtų Lietuvos ieškojimas, reikia- kaip senovės skautams- kasdien kiekvienam atlikti bent vieną gerą darbą žmonėms, tautai, žemei. Pažiūrėkite, ukmergiškiai, ar toli nuo jūsų Lietuva, ar daug jos esate praradę. Pasižvalgykite, ar per praėjusį keturių su puse mėnesio Sąjūdžio veiklos laikotarpį sugebėjote kažkiek ( nors kažkiek ) nutolti nuo stalinizmo ir brežnevizmo metais išauginto melo, pataikavimo, dviveidiškumo, baimės, klastos, - ne tik nutolti, bet ir įveikti juos. Nesvarbu , kur ir kuo jūs dirbtumėte: partiniu ar tarybiniu darbuotoju, viršininku, eiline darbo pelyte. Pabandykite visi pagalvoti, ar su Sąjūdžiu eina mūsų gyvenimiškasis kelias per dabartį į tautos ateitį. Jei pagal postą , pareigybę , stovite priekyje kitų , jums patikėtų vesti, o jusų kelias ne su Sąjūdžiu, - užleskite vietą tiems, kurie sugeba intelektu ir širdimi būti švyturiais, rodančiais kelią į doros visuomenės, leniniško socializmo ir leniniškos tarybų valdžios sukūrimą. O ką apie tai galvoja ukmergiškiai – mokyklų, įmonių, organizacijų, ūkių vadovai? Jūsų rankose, protuose ir širdyse mūsų rajono, jūsų tėviškės ateitis. Jeigu negalėjote nesijaudindami stebėti įspūdingą Sąjūdžio suvžiavimo atidarymą, uždarymą, ąžuoliukų sodinimą Tauro kalne, iš tūkstančių krūtinių išsiliejančias dainas, reiškia, dar gyvas jumyse tautiškumo jausmas, dar nevirtęs pelenais ar skaudžia sudaužytų ar sudužusių varpų užmarštimi, dar gali sužydėti širdis prasmingais darbais, dar gali apčiuopti ir pajusti Lietuvos širdį, tautiečio ir šalia jūsų gyvenančio žmogaus širdies plakimą, dar galite būti dori.Tegul žydi jusų galinčios žydėti širdys! Mokykimės , kurie pajėgiame, tai nuoširdžiai daryti, pradėti kiekvienos dienos darbus mintimi: ,,Ką šiandien galėčiau padaryti Lietuvos labui?“
