Troškūnų bažnyčios giesmininkai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį

Nuo senų laikų, kalbant apie Anykščių krašto miestelius, žmonės sakydavo: "Kurklių pievos, Kavarsko vyžos, Anykščių mergos, Debeikių kumeliai, Troškūnų vargonai..." Vargonų didingas gausmas, giesmininkų choras taip įprastas bažnyčią lankančiam, rodos, kad amžių amžiais taip buvo. Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis

XX a. pradžia

Amerikoje išleistoje B. Kviklio enciklopedijoje „Lietuvos bažnyčios“ minima, kad 1902 m. Troškūnų bažnyčios vargonininkas Jonas Balčiūnas subūrė vyrų ir vaikų chorą, kurį išmokė giedoti keturiais balsais. Vėliau į chorą įsijungė ir merginos.

XX a. pradžioje pamaldos vykdavo lenkų kalba ir tik atvykus kunigui Antanui Stapulioniui buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Tačiau išliko paprotys sekmadieniais rytais giedoti lenkiškai valandas, vadinamas „gadzinkomis“. Apie 1907-1909 m. vargonininko J. Balčiūno mokinys, būsimas muzikas Mykolas Karka Mykolas ir Gediminas Karkos, pasikvietęs į talką keletą mergaičių visų džiaugsmui greitai sekmadieniais ėmė giedoti valandas lietuviškai.

Apie 1921 m. į Troškūnus klebonauti atvyko nuo Gelažių-Subačiaus kilęs kun. Antanas Pauliukas, o kartu ir jo brolis vargonininkas Mataušas Pauliukas. Vargonininkas grojo silpnai, matyt, buvo menkai pasirengęs ir be gabumų muzikai. Choro beveik nebuvo.

Troškūnų bažnyčios giesmininkai ir klebonas Antanas Pauliukas.apie 1925 metus

Kuomet 1929 m. Troškūnuose įsikūrė Šv. Pranciškaus ordino mažesnieji broliai, kultūrinis gyvenimas atgijo ir suvešėjo. Tuoj atvyko ir naujas vargonininkas Jonas Bendiktavičius su šeima. Labai mėgęs savo darbą, net naktį atsikėlęs tyliai grodavo dažniausiai grigališkąsias giesmes bute buvusia fisharmonija. Per repeticijas, kai choristams parapijos salėje darydavosi vėsu, o jam groti pabosdavo, paragindavo pašokti ir pats pirmasis pradėdavo. Vienuoliams raginant, skatinant ir vargonininkui uoliai triūsiant susibūrė gausus balsingų jaunuolių choras. Repetuodavo savaitėje gal porą sykių vakarais ir šventadieniais po pamaldų. Naują giesmę pradėdavo mokytis po vieną balsą, truputį pramokus suklijuodavo du, o paskui ir visus keturis. Chore vien sopranų buvo trylika. Choras surengdavo koncertus įvairių bažnytinių iškilmių, tautos švenčių progomis, dalyvavo Pavasarininkų kongresuose Anykščiuose ir Kaune. Dainuodavo ir pasaulietines dainas.

Prisiminimui penkmečio Troškūnų parapijos choro šventės proga 1929 — 1934 m. (Antroje eilėje kun. Juozas Jareckas, vargonininkas Jonas Benediktavičius)

Apie 1935 m. vienuoliai nupirko pučiamųjų orkestrui instrumentus. Po pusmečio mokslų orkestras maloniai griežė, vieną sekmadienį įžengę į bažnyčią buvo pašventintas. Grodavo šv. Mišių metu užsilipę į choro balkoną, taip pat šventėse, pasilinksminimuose, vestuvėse. Po Antrojo pasaulinio karo instrumentus bolševikų valdžia konfiskavo, įkūrė Troškūnų rajono orkestrą, kuriame griežė ir keli senieji muzikantai.

Troškūnų bažnyčios dūdų orkestras

Vargonininko rūpesčiu susibūrė dramos mėgėjai. Pirmasis vaidinimas buvo S. Kimantaitės-Čiurlionienės drama „Kuprotas oželis“. 1930-1940 m. laikotarpiu buvo suvaidinta apie keturiasdešimt spektaklių. Vaidino bažnyčios požemio salėje, parapijos salėje, gyvieji paveikslai, įtaisyti ant vežimų, arklių traukiami keliaudavo miestelio gatvėmis.

1937 — 1959 metai

Vienuoliams išvykus, atvyko naujas kun. Antanas Juška [1], kuris turėjo ir savo vargonininką. Juozas Rudėnas buvo kilęs nuo Labanoro, vargoninkauti mokėsi pas Panevėžio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką kompozitorių V. Paulauską. Troškūnuose vargonininkas taip pat dėstė muziką pradžios mokykloje ir buvo subūręs apie 20 vyresnių klasių mokinukų chorą. J. Rudėnas, kiek padirbėjęs panoro tobulintis, ėmė mokytis Konservatorijoje ir važinėti į Vilnių. Tiesa, atvažiuodavo į Troškūnus, padėdavo retkarčiais. Iš kun. A Juškos prisiminimų: "Gavau vargonininką Neverauską, gal neblogą muzikantą, bet mėgstantį stikliuką. Troškūnuose dirbo gal metus. Pasikviečiau vargonininką iš Grikiškio A. Liberį, vyrą rimtą. Darbavosi sėkmingai. Jį ir palikau išvažiuodamas".

Karo ir pokario neramumai be gailesčio blaškė žmones, įvairiai susiklostė choristų likimai, dažnai keitėsi vargonininkai. Vargoninkavo Antanas Liberis, pakruojietis Anicetas Einorius, Misiūnas. Matas Milaknis buvo aukšto lygio muzikas, baigęs Rokiškio R. Limano vargonininkų mokyklą. Kiek ilgiau dirbo Jonas Gimžauskas, atvykęs su šeima į Troškūnus 1953 m. Buvo baigęs mokslus pas Kirdeikių parapijos vargonininką Gaučį, Vilniaus Konservatoriją, grojo Vilniaus Radijo simfoniniame orkestre fagotu. J. Gimžauskas prisimena, kad jam pradėjus dirbti buvo vos keletas choristų, o išvažiuodamas paliko 30 giesmininkų. Jei kuris choro dalyvis dėl giedojimo meno nesupratimo jam neįtikdavo, tai tiesiai nepasakydavo, o pasiųsdavo laišką, kuriame pirmiausiai padėkodavo už pastangas ir tik pabaigoje pareikšdavo: „Tamsta, daugiau nebeateik.“ Kažkodėl pradėjo nebesutarti su kunigu A. Baltrukėnu ir 1957 m. išvyko į Klaipėdą.

Choras apie 1956 m. Vargonininkas Jonas Gimžauskas

Rytiniu pamaldų ir Sumos pertraukoje bažnyčia neištuštėdavo – keletas balsingų moterėlių, susėdusios suoluose, giedodavo rožančių ir kitas giesmes. Šiame pulkelyje išsiskyrė iš Umėnų [2] kilusi miestelio gyventoja Uršulė Vanagienė. Troškūniečiai sakydavo, kad jos balsas geresnis net už Bečernikuose gimusios operos solistės Veronikos Dagelytės – Valatkienės (1911 – 1956) [3]. Pastaroji atvažiuodavo į tėviškę ir kartais pagiedodavo Troškūnų bažnyčioje.

1960 — 2009

Trumpai vargoninkavo Vytautas Šileikis, 1959 – 1961 m. darbavosi Jonas Janušis, o vėliau iš Kamajų atvyko Petras Seibutis. Jis buvo J. Naujelio mokinys, nepriklausomybės kovų savanoris, visada ramus, malonus ir taktiškas, rimtas, darbą atliko stropiai, stengėsi mokyti naujų giesmių. Tada dar giedodavo lotyniškai, bet būtent prie P. Seibučio kunigai ėmė aukoti, o choras giedoti lietuviškas šv. Mišias. Tuo metu choras labai sumenko, naujų žmonių beveik neatėjo, o senieji, ypač vyrai, išmirė. P. Seibutis Troškūnuose triūsė daugiau nei dvidešimt metų, iki mirties (1991-01-16).

Tuomet į Troškūnus jau antrą kartą atvyko J. Janušis. Jis sakydavo: “Ar kunigas, ar vargonininkas – be tikėjimo tik amatininkas“. Vargonininkas buvo inteligentiškas, malonios išvaizdos, guvus, giedodavo maloniu tenoru. Atvažiuodavo tik šventadieniais.

Nuo seno buvo įprasta švęsti muzikų ir chorų globėjos, VI a. Romos imperijoje krikščionių persekiojimo laikais nukankintos ir popiežiaus Paskalio (817 – 824 m. ) palaimintąja paskelbtos šv. Cecilijos dieną. Paprastai klebonas duodavo nemenką sumą pinigų, prie kurių dar prisidėdavo ir patys giesmininkai, ir surengdavo vaišes. Buvo tradicija sveikinti klebonus vardinių proga. Kun. A. Baltrukėnas mokėjo skambinti pianinu, prieš šventes padėdavo vargonininkui paruošti chorą. Klebonas Jonas Bagdonas kasmet pirmąjį sekmadienį po Joninių savo namuose suruošdavo choristams turtingas vaišes. Mėgdavo padainuoti ir pats. 1989 – 1990 m. Troškūnuose kunigavęs kun. Stasys Kazėnas [4] vos atvykęs pasikvietė choristu į svečius, susipažino, pavaišino, padovanojo kiekvienam po kryželį. Kelis kartus suorganizavo giesmininkams ekskursijas po gražiausias Lietuvos vietoves ir bažnyčias. Šis uolus jėzuitas surasdavo laiko ir žodį kiekvienam, jo šypsena sušildydavo. Ypač rūpinosi patraukti prie Dievo jaunimą, kartu su moksleiviais pažaisdavo futbolą, skatino dalyvauti katalikiškose organizacijose. Susibūrė moksleivių choras, iš Anykščių atvažiuodavo pamokyti mokytoja Vilė Mikučionytė, kuri pritardavo ir gitara. Tai buvo džiugaus pakilimo metai.

Jaunosios troškūnų giesmininkės. Pirmoje eilėje kun. Rimantas Kaunietis ir kun. Romas Galiauskas. 1990 m.

Tačiau laikui bėgant, niekam nebeskatinant, o mokinukėms pabaigus vidurinę mokyklą, choras tirpo, kol 1994 m. visai sunyko. 1995 m. į Troškūnus atvyko Rokiškio kolegijos vargonininkų specialybę su pagyrimu baigusi šiaulietė Laima Tiknytė – Juchnienė. Pradėjo vadovauti chorui, subūrė 2 – 4 kl. mokinukų chorelį, dėstė mokykloje tikybą.