Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Užpaliai: Žvilgsnis į vieną Užpalių gatvę ir į Užpalių miestelį po Pirmojo Pasaulinio karo
Važiuodami nuo Utenos Užpalių centrą pasiekiame svarbiausia miestelio gatve, kuri vadinama J. Basanavičiaus vardu. Jos pavadinimas niekada nebuvo pakeistas. O gatvė sena, kaip ir pats miestelis. Basanavičiaus vardą ji gavo po vasario šešioliktosios, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Niekas neprisimena kitokio jos pavadinimo. Tiesa, atskiros gatvės dalys turi dar savo vardus. Gatvę kerta upelis Ringys. Todėl čia jos dalies pavadinimas Paringys - savaime suprantamas. Koks šimtas metrų nuo šio upelio teritorija, kur stovi dujininkų pastatas, vadinamas Kaukiškėmis. Dar šimtas metrų ta pačia kryptimi šalia neegzistuojančių kapinaičių yra Kasakiškės. Nesuklystume sakydami, kad ir kitos gatvės vietos turėjo savo vardus. Tiktai šimatamečiai medžiai, išsirikiavę abipus gatvės, tikriausiai juos prisimena.
Basanavičiaus gatvė tęsiasi palei Šventąją pagarbiame atstume nuo jos. Ir iš kur mūsų senoliai turėjo tiek nuovokos nestatyti savo namų prie pat upės. Tarpukario Užaplių yventojai čia pat, miestelyje, turėjo savo kurortą. Karklais apaugę Šventosios krantai ir pievelės kitą kartą buvo daug malonesnės vietos negu Palangos pliažas su visur lendančiu smėliu.
Praėjusio šimtmečio pradžioje gatvės namai gerokai praretėjo. Per žemės reformą dalis gyventojų išsikėlė į vienkiemius. Tačiau savo charakteriu, pažiūromis, siekiais liko Basanavičiaus gatvės žmonėmis. Šalia kaimietiško konservatyvumo jiems buvo būdingas ir miestelėniškas progresyvumas. Nebuvo jie turtingesni kaip kitų apylinkių gyventojai, bet tarpukario metais turėjo net po kelis asmenis šeimoje, baigusius vienus ar kitus mokslus. Iš jų kilo keturi kunigai, nemažai mokytojų, kultūros darbuotojų, kariškių, gydytojų. Visai Lietuvai žinomus veikėjus davė Žvironų, Namikų, Masiulių, Giliškių šeimos. Tai šios gatvės išeiviai.
Ne tik Basanavičiaus gatvės, bet ir viso miestelio, apylinkės ekonomikos sunkumai gulė ant eilinių ūkininkų pečių. Šiandien žodis "ekonomika" visų lūpose, o rezultatų nėra. Tuo metu ūkininkai apie teorinę šio žodžio prasmę mažai galvojo. Politinės aplinkybės suteikė jiems galimybę pasireikšti, atidarė duris iniciatyvai. Jie kūrė geresnį gyvenimą visų pirma sau, savo šeimai, o kartu ir visai apylinkei, visam kraštui. Vėliau jie sakydavo, kad po Pirmojo Pasaulinio karo žemės ūkis buvo nualintas kur kas labiau, negu po Antrojo. Tačiau žmonių pasiryžimas dirbti buvo kur kas didesnis.Konkrečiame darbe jie įžvelgė ir patriotinę pareigą.
Nepriklausomybės laikų ąžuolas Jonas Miškinis po stalininio teismo vežtas iš Lietuvos pasakoja: "Kai mus vežė per sieną, visi atsisveikinome "Su dievu Lietuva, Tavęs nebepamatysim". Pasakojimo metu senukui per skruostą riedėjo ašara. Tėvynė brangi tada, kai joje dirbta, kurta, kada yra apylinkė, gatvė, žmonės, su kuriais gyventa, vargta ir džiaugtasi.
Basanavičiaus gatvės kaip ir kitų miestelio gatvių gyventojai visada aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime, puošė jį savo darbais. Ne veltui tarp apylinkių miestelių Užpaliai pirmieji pradėjo naudotis elektra. Kunigo Zaleckio paraginti, sukūrė pieno perdirbimo bendrovę, kuri savo produkcijos kokybe ir kiekybe užimdavo prizines vietas respublikoje. Argi to maža per keliolika nepriklausomybės metų, kylant iš skurdo ir atsilikimo? Iš pradžių pieninės mašinos buvo sukamos rankomis nuomojamam pastate. Vėliau nutarta statyti naują. Kiekviena sįsipareigojo statybai parūpinti po penkis kubinius metrus akmenų. Buvo perkamos naujos mašinos. Iš Klaipėdos atgabentas garo katilas. Įrengiamas durpynas. Sviesto buvo pagaminama 4000 kg. per savaitę. Į Utenos geležinkelio stotį jį pristatydavo arkliais.
Pieno perdirbimo bendrovei vadovavo pieno statytojų išrinkta valdyba, kurioje ilgą laiką pirmininkavo P. Maldeikis, V. Tamošiūnas.
Gerų rezultatų Užpalių ūkininkai nepriklausomoje Lietuvoje galėjo pasiekti todėl, kad buvo susikūrę tam sąlygas. Intensyviai buvo gerinama gyvulių veislė. Veikė gyvulių kontrolės ratelis, kurio aktyviausi nariai buvo iš tos pačios Basanavičiaus gatvės į vienkiemius išsikėlusieji ūkininkai. Ir šiandien prisimenu pažangios gyvulininkystės skleidėjus: J. Gurecką, J. Miškinį, A. Adomaitį, J. Tarvydą, J. Uborevičių,
Masiulį, P. Lukošiūną ir kitus. Visų pieno perdirbimo bendrovės nariųpožiūris į pažangius metodus matyti iš konkrečių darbų. Bendrovės nariai už savo pinigus iš Anglijos, kitų aukštą žemės ūkio išsivystymo lygį pasiekusių šalių pirko produktyviausius gyvulius, paukščius stipriam branduoliui sudaryti.
Užpaliečiai tarpukario laikotarpiu neatsiliko ir kultūros srityje. Dviejose skaityklose jaunimas vos tilpdavo švenčių progomis. Intilegentijos iniciatyva kartais būdavo surengiamos proginės šventės. Užpaliečiai ryškiai išsiskyrė dramos ratelio veikla. Vaidinimus ruošdavo visos organizacijos, bet aktyviausia buvo katalikų moterų draugija.
Aloyzas Adomaitis
