Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Užpalių gimnazijos mokinių darbai
"Sausio 13 dienos įvykiai šiandienos prisiminimuose”
Utenos rajono Užpalių gimnazija dalyvavo pilietinėje akcijoje “Atmintis gyva, nes liudija”, kurią organizavo Tarptautinė istorinio teisingumo komisija. Akcijos metu Sausio 13 d. 8 val. Užpalių gimnazijoje, buvo užgesinta šviesa ir visuose languose dešimčiai minučių buvo uždegtos atminties žvakės.
Istorijos mokytoja – metodininkė N. Braukylienė paruošė užduotis 5-8 klasių mokiniams. Mokiniai turėjo apklausti netiesioginį ar tiesioginį šių įvykių dalyvį, užrašyti jo prisiminimus, įspūdžius. Mūsų tikslas yra saugoti atmintį, ją užrašyti, ja domėtis, apie ją galvoti ir palikti kitoms kartoms.
Niekas negali nugalėti TAUTOS, einančios į Laisvę, nepriklausomybę.
Įvykiai įvykę 1991 metų Sausio 13 dieną suvienijo visą mūsų valstybę, tačiau atnešė ir be galo daug skausmo - žuvo 13 žmonių, viena mergina sutraiškyta tanko vikšrais, daugiau kaip 500 žmonių sužeista koviniais šoviniais ir skeveldromis, tankų vikšrais ir smūgiais.
Rusų kariuomenė užima svarbiausius Lietuvos taškus ir veržiasi prie Televizijos bokšto. Čia susirinkę žmonės kovoja ne tik už save, bet ir už tėvynę. Rusų kariuomenė nepaisydama žmonių šaudo į visas puses, su tankais važiuoja per žmones be sąžinės graužaties. Televizija transliuoja įvykius iš Vilniaus, radijas nenutyla, įvesta komendanto valanda, o aplink stiklo šukės, sutraiškytos mašinos, kraujo pėdsakai...
Dalyvio atsiminimai:
„Tą dieną kai įvyko puolimas tuo metu aš budėjau prie pulto. Kai išgirdau, kad mus apsupo, nubėgau žemyn. Ginklų mes neturėjom, tik paruoštą brandspointą. Pačiupęs jį, aš užlipau ant stogelio virš centrinio įėjimo. Pamačiau, kaip iš tanko išlipo kareiviai ir kažką pasitarę, ėmė artėti. Priartėję ėmė stumdyti visus ir laužtis į vidų. Vienas jų įrėmė automatą žmogui į krūtinę. Tada aš vandens čiurkšle nusitaikiau tiesiai į kareivius. Į mane šovė, pataikė į galvą ir aš nukritau be sąmonės. Paskui atsipeikėjau ir nusileidęs žemyn, pats įlipau į greitosios pagalbos mašiną...“
Dalyvio atsiminimai:
„Žmonės petys prie peties buvo apjuosę visą Televizijos bokštą. Juos ėmė supti šarvuočiai ir tankai. Tuo metu, kai diktorė Bučelytė dar kalbėjo iš televizijos ekrano, sovietinė karo technika slinko artyn. Liko maždaug penki metrai iki žmonių..., tada pradėjo šaudyti į viršų, į bokštą. Nuostabiausia buvo tai, kad žmonės nepasidavė panikai. Vienas vyriškis, iššokęs iš minios, kažką šaukė kareiviams. Kas jam atsitiko, jau nespėjau pamatyti- staiga pajutau smūgį į viršugalvį, akis užliejo kraujas. Vėliau viskas kaip sapne. Du nepažįstami vyrukai mane išvedė pro angą tvoroje, savo mašina nuvežė į ligoninę.“
"Aš nebuvau tada dar gimusi, bet vien skaitant knygas, klausant pasakojimų suvirpa širdis. Kiek drąsos reikėjo pulti prieš tankus ir ginti savo tėvynę.
Justinas Marcinkevičius sakė:
„Tegu žino Nepriklausomybės priešai, kad savo tikėjime ir kovoje mes dar labiau sutvirtėjome, nes mūsų žuvusieji niekada nepaleidžia mūsų, jie pasilieka kartu su mumis, jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, visuotinius tiesos ir humanizmo principus.
Visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, mirusiųjų, rankas, jie stovės kartu su mumis, kaip tą Sausio 13- osios naktį, prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą...“
„Visą dieną negalėjome atsitraukti nuo televizoriaus, nes labai išgyvenome dėl to kas vyko Vilniuje. Transliacija vyko iki 2 valandų nakties, paskutiniai vaizdai per televiziją buvo baisūs. Per televizijos vaizdo kameras buvo matoma kaip į eterį įeina ginkluoti rusų kariai, ir netrukus transliacija nutrūko. Buvo baisu, nežinojome kas laukia ryte. Nežinomybė gąsdino. Buvo neramu dėl ateities... Kad tik neprasidėtų karas...- pasakoja mano mama." / Užrašė Akvilė Damauskaitė 8 kl./
"Taip, mamai teko tą baisią sausio 13-osios naktį būti Utenoje, nes mamos mirusi teta buvo pašarvota Utenoje. Vidurnaktį pasigirdo sirenų kauksmai ir bažnyčios varpo gausmas. Mama su močiute ir tetomis nuėjo prie bažnyčios, ten buvo žmonių minia. Žmonės šnibždėjosi, kad užėmė Vilniaus televizijos bokštą ir kad ten gali būti sužeistų žmonių. Buvo baisu, net ir suaugę žmonės buvo išsigandę. Jie stebėjo įvykius per televiziją ir klausėsi radijo. Žmonės jautė didžiulį patriotizmą, kad Lietuvos žmonės yra vieningi ir žuvę už Tėvynę didvyriai yra mūsų širdyse." /Užrašė Augustas Vilimas 6 b klasė/
"Apie sausio 13 – osios įvykius man papasakojo Leonas Milčius. Su šiuo žmogumu susipažinau vienoje internetinėje svetainėje. Jis yra inžinierius, mokslininkas, aukštosios mokyklos dėstytojas, politikas, dabar pensininkas, rašytojas – poetas. Apie baisią naktį jis išleido knygą „ Sausio naktis“
Gavęs užduotį, parašiau jam elektroninį laišką. Jis atsakė į mano klausimus.
Tuo metu buvau Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas, tad visą laiką teko būti AT rūmuose, o taip pat eilėje mitingų, kaip Vilniuje taip ir Kaune.
Visus įvykius mačiau betarpiškai, bet labiausiai sukrėtė pirmieji dokumentiniai vaizdai tuoj pat parodyti deputatams apie TV Bokšto gynimą, sužeistuosius, jų žaizdas ir kai kurių iš jų priešmirtines konvulsijas jau ligoninėje tą pačią naktį. Tie siaubingi vaizdai ir dabar stovi mano akyse, o tuo pačiu tai taip užgrūdino, kad žodžai Lietuva, Laisvė, Nepriklausomybė man tapo kaip ir maldos, duonos žodžiai. Patikėk, tai nėra patetika, tai tikra, kaip ir pats žmogaus gyvenimas. Jais tikėti, reiškia gyventi.
Prie AT budėjo sūnus Mindaugas, o prie TV sesuo Onutė. Labai jaudinausi dėl jų, tad kitą dieną sūnui liepiau važiuoti į namus, kad šeimoje liktų nors vienas gyvas vyras.
Dėl savęs nebijojau, nes galvojau, kad jeigu ir visą AT sušaudytų ar kitaip sunaikintų, mūsų priimtas Nepriklausomybės Aktas būtų veiksmingas ir po 200 metų. Labai buvome stiprūs, nes jautėme tūkstančių žmonių palaikymą. Aš skaičiavau balsus ir visą laiką turėjau būti AT patalpose. Japonų žurnalistas Koiči Imaeda stebėjosi, argi mes nebijome? Va, jo padarytas ir nuotraukas vėliau gavau, taip pat ir labai puikius Japonijoje išleistus žurnalus apie Sausio įvykius Lietuvoje. Gaila, kad vėliau AT’oje jie buvo pradanginti. AT rūmuose tą naktį ir kitomis dienomis bei naktimis budėjo daug savanorių gynėjų. Su jais kalbėjome. Sutikau labai daug gražių ir drąsių žmonių, tad ir pats jaučiausi drąsiau. Prie rūmų degė laužai, budėjo žmonės, kurie dalinosi maistu, vaišindavo arbata. Daug žmonių atveždavo, atnešdavo maisto ir mums bei AT gynėjams, medaus, duonos, rūkytų dešrų.
Sunkiausią būdavo išklausyti melą, kurį skleisdavo Maskvos televizija ir vietiniai TSKP kolobarantai, jedinstveninkai.
Labai gerai, kad Sitkūnuose, Juragiuose, prie Kauno, galėjo dirbti ir Lietuvos radijas bei televizija. Kritiniu atveju, kad ir namuose galėtume gauti nors kokią informaciją, važiavome į kažkokią prekybinę bazę ir ten ar ne už 200 rublių pirkome tokius nemažus tranzistorinius radijo imtuvus. Jį ir dabar turiu.
Ir dabar džiaugiuosi, kad kartu su visais išlaikiau svarbiausią istorinį išbandymą, išlaikiau siaubingiausios nakties išbandymą. Taip arti suvokiau, ką reiškia žmonių vienybė ir ryžtas. Tai auksiniai mūsų Himno žodžiai. Jie tikrai teisingi. Tad dabar labai gaila, kad neieškoma sutarimo, nenorima kalbėtis ir susikalbėti. Aiškiai matu, kad valdančiųjų partijų vadai ir vadukai išpuiko, prarado atsakomybę, prarado norą atsakyti už žmones, jų gyvenimus, atsakyti už Lietuvos ateitį." /Užrašė Daumantas Mikšys 6 b kl./
"1991m. Sausio 13-osios nakties košmarai liko atmintyje visam gyvenimui. Kraupūs įvykiai prie radijo, televizijos komiteto bei televizijos bokšto sukėlė daug emocijų ir baimės kiekvienam lietuvos piliečiui. Pačiame vidurnaktyje per radiją pranešėja Eglė Bučelytė sako, jog ginkluoti kareiviai laužia televizijos pastato duris. Daužo, spardo viską norėdami greičiau įsibrauti į vidų iš kur dar girdisi pranešėjos komentarai apie įvykius, kurie vyksta televizijos bokšto pastate. O vyksta televizijos ir radijo okupacija šturmu ir su ginklais. Klausiausi ir širdis šokinėjo krūtinėje. Juk vyksta tikras karas, o ne spektaklis. Nors pats nesi tų įvykių vietoje, jausmas yra tiesiog baisus, nes visi tie įvykiai mūsų šalyje vos už pusantro šimto kilometrų. Vis dar girdime E. Bučelytės žodžius, jau daužo, laužia duris. Trenksmas ir eteris nutyla. Jausmas neapsakomas, kai vietoje lietuviškos kalbos išgirsti rusiškus žodžius. Tuo pat metu iškyla klausimas „O kas toliau ? “ Sunku įsivaizduoti tokį reiškinį, kai vakar dar visi giedojo Lietuvos himną, o šiandien jau stoja priešais tankus ginti Motiną Tėvynę. Juk dar vakar buvo laiminga diena. Neaidėjo bauginantys šūviai, užgęso gyvybės.
Mūsų kartos žmonės, kurie gimė jau pokario metais negalėjome suprasti, kad atkurta nepriklausomybė bus paženklinta žuvusių žmonių po tankų vikšrais krauju. Ir vėl „O kas rytoj? “ Nutilus radijui ir televizijai netikrumo jausmas dar sustiprėjo. Išgirdus pranešimus iš Kauno radijo stoties Sitkūnuose šiek tiek atlėgo. Nors gali žinoti kas dedasi valstybėje. Kai L. Bačkauskaitė anglų kalba kreipėsi į pasaulį, pasakojo apie įvykius Lietuvoje, manėme, kad užsienio šalys ateis mums padėti ir viskas greit susitvarkys. Bet padėti ir pripažinti atkurtos Lietuvos niekas neskubėjo. Ir vėl gi kilo klausimas: ar tokia maža valstybė pajėgs susitvarkyti su didelėmis permainomis. Tikėjomės, kad šis perversmas truks neilgai. Kartu ruseno viltis, kad gyvenimas greit pagerės. Būsime nuo nieko nepriklausomi. Praėjus 20 m. Viltis ir prigęsta ir vėl žiebiasi. Jei žmonės ištvėrė tą siaubingą naktį, kai ant jų važiavo tankai, skriejo šoviniai ir mirtis žvelgė į akis. Tada jie buvo daug vieningesni ir susikibę rankomis saugojo valstybės širdį, tai ko negali pasakyti apie šiandieną." /Užrašė Greta Žaldokaitė 8 kl./
“Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime. Aš net neįsivaizdavau, kad pašoksiu iš lovos pabudinta tanko šūvio! 2 val. nakties sugriaudėjo šūvis ,sudrebinęs visus namus. „Raudonoji Armija išvaduotoja“ riedėjo link Vilniaus Televizijos bokšto. Žmonės bėgo iš namų tenai! O naivume! Negi jūs tikėjote, kad apsiginsite?! Taip. Bet juk sužvėrėję mašinos ( jų kitaip negalima pavadinti) išdrįso pervažiuoti per žmonių kūnus, šaudyti į žmones. Aš visą naktį žiūrėjau pro langą ir keikiau tuos kareivius – mankurtus ,kurie vykdė savo „generolų“ įsakymą.
Šautuvų, automatų papliūpos netilo. Atrodė, kad šaudo čia pat. Dangų perskrosdavo prožektoriaus šviesa, raketos apšviesdavo namus. „O, Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“.Man buvo be galo baisu, todėl ir meldžiausi, ir giedojau, ir net prisiminiau Biblijos, o gal kažkur girdėtus žodžius. Niekad negirdėjau , kaip šaudo, o , be to , juk baisu buvo net pagalvoti, kad šaudo į gyvus žmones. Mano būsena buvo keista: žandai kaito, rankos drebėjo, nuolat vaikščiojau po kambarį. Kaip jautėsi ten esantys žmonės? Baisu. Vis dėlto jie labai drąsūs, juk dėl įdomumo nelįsi į ugnį, kad nudegtum... Neramios nakties triukšmas truko iki 5 val. Ryte sužinojome, jog nušauta 13 žmonių. „Nušautas, nušautas, nušautas...“ skelbė radijas. Suvažinėta tanko mergina iš Žvaigždžių gatvės. Bet tai dar ne viskas. Niekšai „raudonieji“ nužudytus suslėpė maišuose nekaltųjų kūnus veža į aerouostą. Sustokit, atiduokit bent nekaltųjų kūnus, kurių jūs neturit teisės liesti, nes nerami jų siela jus persekios. Tikrai persekios!
Visas dienas neramu, lyg lauktum kažin ko...“
Noras išsaugoti gimtąją kalbą, istorines vertybes, pagarba artimųjų patirtiems išbandymams skatintų ginti ir kovoti, galbūt nepaisant to, kad visuomenės vertybinės nuostatos yra labai pasikeitusios." /Užrašė Justina Šližytė 8 kl./
"Iš tėvų pasakojimų prisiminiau, kad mano krikštatėvis dalyvavo Sausio 13 d. Vilniuje vykusiame mitinge.
Kadangi, tuo laikmečiu dirbau Utenos policijos komisariate, tardytoju, teko sudalyvauti Sausio 13 – osios įvykiuose.
Policininkai buvo iškviesti vykti į Vilnių. Kartu su jais ir aš. Išvykome iš Utenos Sausio 13 d. ir ten prabuvome dvi paras, iki Sausio 15 d. Mums buvo paskirta saugoti LR seimo teritoriją. Saugojome pagrindinį įėjimą į seimą. Prisimenu, jog aplink seimo teritoriją buvo statoma betoninės arba metalinės užtvaros. Kai kurie vyrai norėdami parodyti savo pasipriešinimą Tarybų sąjungai, ant metalinių strypų vėrė rusiškus karinius bilietus. Mes, policininkai, nuo savo uniformų nuėmėme tarybinius skiriamuosius ženklus ir prisiuvome lietuviškus. Tai buvo lyg protestas.
Iš Sausio 13-tos į 14-tą naktį atvažiavo trys BTR Sovietų sąjungos šarvuotos mašinos, žmonės nepabūgo ir kovojo toliau. Savanoriai kepė ant laužų dešreles, virė arbatą...
Tai mano krikštatėvio prisiminimai, kai jis kartu su kitais policininkais saugojo Seimą. Nors ir kankino nežinia, baimė, bet pareigą atliko iki galo, ir sveikas grįžo namo pas besijaudinančią šeimą. Jei ir dabar reikėtų saugoti seimą, pasielgtų taip pat." /Užrašė Justina Garunkštytė 8 kl./
"Žiūrėjau per televiziją, klausiau radijo, skaičiau laikraščius ir išleidau aštuoniolikmetį sūnų Andrių į Vilnių budėti prie dabartinių Seimo rūmų.
Buvo baisu, neramu, nežinia kuo viskas užsibaigs. Kai dingo televizijos transliacija buvo baisu ir nežinia, nes tuo metu mobilių telefonų nebuvo..
Po įvykių ir pati nuvažiavau į Vilnių. Mačiau aukštas tvoras, žmonių pastatytas barikadas." /Užrašė Ernestas Gaučys Ig.kl./
„ 1991m. Sausio 13-osios vakarą informacijos priemonių pagalba išgirdau apie rusų kariuomenės judėjimą televizijos bokšto link. Kadangi tankai važiavo tik trys gatvės nuo namo, kuriame gyvenome, tai garsas girdėjosi tiesiog bute. Tuo metu namuose buvau viena su dviem kūdikiais. Buvo labai baisu. Atrodė, kad už lango vyksta karas. Apie nieką kitą negalvojau, tik kaip išgyventi karo metu su kūdikiais.
Kiekviena gauta žinia nieko gero nežadėjo, o dar labiau išgąsdino nutraukta televizijos transliacija, nes būtent televizija tada ir buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Pamenu paskutinius televizijos žurnalistės žodžius, kurie pranešė, jog kareiviai veržiasi į kabinetą. Nutraukta transliacija mane paliko nežinomybėje ir baimėje.
Tad tai nėra patys maloniausi prisiminimai mano gyvenime, kuriais galėčiau dalintis." /Užrašė Rūta Šileikytė 1g. kl./
"Jau kurį laiką prieš tragiškuosius 1991 Sausio 13-osios įvykius per žiniasklaidą girdėjome perspėjimus dėl galimos karinės jėgos panaudojimo iš Rusijos pusės prieš mūsų ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Tiesa pasakius, aš maniau, kad jokio karinio konflikto nebus, nes mes dar ir armijos neturėjom. Man atrodė, kad Rusija imsis tik ekonominių sankcijų ir vykdys ,,šaltojo karo‘‘ priemones. Supratau, jog klydau tik per televiziją Sausio 13-ąją pamačius važiuojant rusų šarvuočius Vilniaus gatvėmis. Prisimenu, tada tikrai pasidarė baisu. Visa šeima nebesitraukėme nuo žydrojo ekrano, kol vyko transliacija. Vėliau klausėme radijo, be perstojo skambino pažįstami, mes irgi skambinom draugams ir giminėms. Kai mus pasiekė informacija apie po tankų vikšrais ir nuo kareivių kulkų žūstančius žmones, negalėjom tuo patikėti, jog tai tiesa, atrodė, lyg kino filme, baisiausiame siaubo filme. Tą naktį nesumerkėme akių, vaidenosi, jog girdžiu tankų dundėjimą, žmonių riksmus. Sveikas protas negalėjo suvokti, kad šiais laikais gali būti šaudoma į beginklę minią. Juk esame civilizuotas pasaulis. Bet matyt, ne visas šalis civilizacija buvo vienodai palietusi. Supratus, jog jau ir televizija užimta, apėmė visiška nežinia, kas bus, kaip rusai elgsis toliau, kaip elgsimės mes. Buvo beprotiškai gaila žuvusiųjų ir jų šeimų, žinojau, kiek dabar ten skausmo ir ašarų.
Sausio 13-osios įvykiai įrodė, jog galime būti vieningi, galime būti labai stiprūs. Dabar esame šiek tiek kitokie, nors manau, kad, atsitikus panašiems dalykams, mes dar galėtume paremti vienas kitą ir įrodyti savo meilę Tėvynei." /Užrašė Algimantas Šliogeris 8 kl./
"Sausio 13 diena. Per ją visi žmonės gedi žuvusiųjų 14 žmonių. Aš nesakyčiau, kad tai vien tik šventė. Lietuvoje buvo apgintas televizijos bokštas, tačiau žuvo 14 žmonių. Kodėl jie žuvo? Galvoje kyla toks klausimas. Juk jie nieko okupantams nepadarė, juk kiekvienas žmogus yra gyvybė. Jie bus amžina liepsna, kuri gyva švies mūsų širdyse, niekada neužgęstanti, lyg saulės šiluma, dangus žydroj šviesoj. Tegu kiekvienas žmogus uždega žvakę vakare, lyg ženklą, kad mes jų neužmiršome. Mes visi dėkojame jiems už tai, kad gyvename nepriklausomoje Lietuvoje." /Užrašė Dovilė Laurinėnaitė 8 kl./
"Sausio tryliktosios dienos rytas mano tėvams buvo įprastas. Viskas kaip visada. Nors šiokia tokia nuojauta buvo. Galbūt šiandien rusai įžengs į Lietuvos teritoriją ir bandys užgrobti televizijos bokštą bei seimą. Žmonės jau kelintą dieną ten budėjo.
Diena klostėsi sklandžiai ir jau atrodė, kad dar toji diena neišaušo. Bet viskas pasikeitė vakare per radiją išgirdus jog per Vilnių važiuoja tankai. Žmonės buvo raginami važiuoti ginti savo šalies. Mano tėvai taip pat ruošėsi ten važiuoti, bet iškilo viena problema – nebuvo transporto priemonės. Jiems beliko viena išeitis – sekti įvykius per televiziją. Jie taip ir padarė.
Po kurio laiko pranešė, kad bokštas užgrobtas. Transliacija nutrūko.
Tuo meu per radiją tėvai išgirdo skatinimus vykti prie seimo. To neprireikė. Rusai nepasiekė seimo. Keliai buvo užbarikaduoti ir jiems teko atsitraukti. Žinoma tėvai nusiramino, bet naktį vistiek buvo sunku užmigti.
Kitos dienos rytą jie pirmiausiai nuėjo klausytis naujienų. Žinios buvo transliuojamos iš Kauno. Tą rytą tėvai dar ne kartą pamatė šiurpius sausio tryliktosios vaizdus. „ Lietuvos žmonės seniai troško laisvės, norėjo gyventi laisvoje šalyje. Iš kiekvieno Lietuvos kampelio į Vilnių prie televizijos bokšto ir į nepriklausomybės aikštę rinkosi žmonės. Ten degė laužai, skambėjo dainos. Žmonės kaip niekada buvo vieningi ir stiprūs. Norėjo saugoti ir apginti savo šalį, paskelbusią nepriklausomybę nuo SSRS.
Tuo metu mes gyvenome Anykščių rajone. Sausio 12 – 13 dienomis iš mūsų gyvenvietės į Vilnių prie televizijos bokšto važiavo žmonės. Apie įvykius, vykstančius Lietuvoje, žinojo visi. Žmonės džiaugėsi, kad atėjo nepriklausomybė. Televizija nuolat transliavo įvykius. Tuo metu Žilvinui buvo tik dvi savaitės. Namuose televizorius buvo visąlaik įjungtas ir žiūrimas. Buvo labai baisu, kai televizijos ekrane sušmėžavus tankams, vaizdas dingo ir transliacija nutrūko. Tuo metu atrodė, kad įvyko kažkas baisaus ir nepataisomo. Atrodė, kad buvome atskirti nuo viso pasaulio. Anksti ryte iš Kauno buvo atnaujinta televizijos transliacija. Televizijos bokštas ir spaudos rūmai buvo užimti sovietinių okupantų.
Sausio 13 – osios įvykiai parodė kokia gali būti stipri ir vieninga tauta. Mes išsikovojome nepriklausomybę, mus pripažino kaip valstybę kitos pasaulio tautos.
Labai gaila, kad dabartiniu metu dažnai pamirštamas paprastas žmogus, kuris tuo metu ėjo beginklis prie televizijos bokšto ir stojo prieš tankus. Bet manau, kad jeigu vėl mūsų tėvynei Lietuvai grėstų pavojus, žmonės, nors ir beginkliai, vėl stotų jos ginti.“ /Užrašė Svajūnė Laurinėnaitė 8kl./
