Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Teisininkas
Žmogus — geraširdė būtybė: į gerumą atsako gerumu. O kaip turi atsakyti žmogus į sužvėrėjusių, sulaukėjusių, amoralių dvikojų padarų elgesį? Kur tokių padarų darbų būta? Šėtonų virtuvėse — NKVD, MGB, KGB tardyklose, kankinimų rūsiuose.
Tegu kalba žmonės, praėję tuos kančių pragarus, dabar jau pripažinti nekaltais ir reabilituoti. Stanislovas K.: „Tardyme sužalojo veidą. Sakė, jog nereikia nusikalsti, — užtenka to, jog tarnavau Lietuvos policijoje". Motiejus P.: „Mušė pistoletu, gumine lazda, spardė". Mindaugas G.: „Tėvą tardyme labai mušė!" Jonas G.: „Tardyme peršovė rankos dilbį, išlaužė šonkaulį, šautuvo buože trankė galvą, statė prie duobės. Išvežė į Vorkutą. Išlaikę 5 metus, vėl parvežė į Lietuvą ir be teismo paleido". Janina M.: ,,Tardyme laikydavo iki kelių vandenyje, sužalojo kojas". Bronislovas L.: ,,Kankino badavimu, po to tardydavo". Jonas V.: „Kišdavo pistoletą į burną". Vytautas P.: „Kankino taip: du atsisėsdavo ant galvos ir kojų, trečias mušdavo arba spausdavo kojomis lyties organus".
Tardytojai išsigimėliai, apnuodyti klasių kovos teorija, komunizmo rojaus sukūrimo prievartiniais metodais šalininkai, didžiavęsi kompartijos narių vardais, nepagailėjo nė moterų. Paklausykit, ką sako moterys! Stasė B.: „Tardė Zarasuose, Utenoje, Dirsėtose: laužė rankas, išmušė dantis, korė už kasų, net oda nuo galvos atplyšo, aprišo kaklą viela ir tampė už jos, kakle liko randai". Zofija S.: „Pradėjo tardymą Ukmergėje plaukų rovimu ir galvos daužymu, adatų į panages kišimu, pirštų tarp durų vėrimu. O liudijo prieš mane žiauriai sumušta tardyme mažametė S." Elena R. pasakojo: „Ant basų kojų pirštų su batais atsistodavo, sakydavo , kad galįs tardytojas iš gatvės paimti žmogų ir jam bylą sudaryti".
Veronika T.: „Mane mažametę kankino ir mušė, o brolį, mokytoją, taip baisiai Kauno KGB ar NKVD sumušė, kad nepažinau pamačiusi". Leonora J.: „Turėjau labai ilgas, gražias kasas, už jų paėmę daužė, mušė, tampė, kol tų kasų neliko".
Yra paliudijimų, kad suimtas moteris priversdavo nusirengti nuogai (ypač moksleives, studentes ar jaunuoles), o po to šaipydavosi, tyčiodavosi vyresnieji viršininkai, užėję į tardytojų kabinetus, kad, būk tai, merginos pačios esančios palaidos ir nusirenginėjančios, kaip prieš banditus.
Įdomių istorijų šėtonų virtuvėse būta. Štai Jonas Gedvilas papasakojo: „Tardė tikrai žiauriai: pirma sumušdavo, o po to sakydavo ,,dumaj, klastojo parodymus, nepasirašius mušdavo iki sąmonės netekimo. Mano brolis Mečislovas Gedvilas irgi buvo NKVD darbuotojas .
Teisės kalbėti gimtąja kalba tose mušyklose-tardyklose ne visada sulaukdavo. J. Žentelis: „Tardyme paskyrė vertėją, kuris pats nemokėjo rusų kalbos". Albinas A.: „Vertė pasirašyti ant rusų kalba surašytų protokolų, kurių aš nesupratau."
Smurtas prieš mažamečius ir tokio smurto toleravimas — buvo gerai apgalvotas lietuvių tautos naikinimo (genocido) reiškinys. Jei Hitleris žadėjo lietuvių tautą išgarinti, kaip lašą ant karšto akmens, tai -bolševizmo teisėsaugininkai tardytojai smurte ir kraujo upeliuose skandino Lietuvą "nuo senelio iki mažamečio. Įrodymų? Tik paklausykite! Pranas V.: „Tėvus išvežė. Mes likome vieni. Suėmė. Mūsų kaltė buvo ta, kad alkani prašydavome kaimynus valgio. Tardydami mušė, grasino, nors buvau mažametis". Stasys M.: „Prie miškelio susišaudė. Kareiviai mane
sulaikė, nuvežė į Šilutę, Klaipėdą. Tardė taip: parą laikė surištomis rankomis, o vėliau — kas klausimas, tai vis smūgis per veidą. Ėjau tik 17 metus".
Kiek tie smurtu, mušimu, patyčiomis ir kiltais kankinimo būdais išgauti „Įrodymai“ tikri, pasako Justinas Š.: „Nesugalvojau, ką prisipažinti, kad baigtųsi tardymų kančios".
Tokie savivaliavimai tik didino pasyvių, aktyvių ir ginkluotų rezistentų skaičių. Tai patvirtina Kazio Ignatavičiaus žodžiai: „Tardymo metu man sužalojo veidą. Kaltino už brolį, kuris nesutiko būti užverbuotas KGB provokatoriumi, todėl išėjoį partizanus". Nenuostabu, kad Lietuvos vyrai mieliau rinkosi laisvę, partizanavimą ir mirtį, negu išdavyste, vergovę ir tardymų rūsiuose kančias bei beteisiškumą.
Žmonės norėtų žinoti, kas buvo tų šėtoniškų virtuvių virėjai, kokios kalbos, kokios kultūros ir tikybos nešėjai. Tegul vėl liudija kančių kelius praėjusieji. Antanas K.: ,, Aukštas, tamsus, rusiškai kalbėjęs tardytojas pasakė, kad sulaužys kaulus, sudarys bylą ir vis viena nuteis. Laiko prie karštos krosnies, o netekus sąmonės, apipila karštu vandeniu ir spardo, po to 3— 5 paras kankina nemigos būdu". Stasys M.: „Ukmergėje tardęs rusiškai kalbėjęs tardytojas itin buvo žiaurus: mušė plieninių siūlų lynu, mušė per veidą, liko žymės". Pranas K.: „Su tardytoju Pinskij tesusikalbėjome pirštais, vertėjo nebuvo". Janina M.: „Tardė Pinskij, kartu su
vertėju mano atžvilgiu smurtavo. Ypač vertėjas. Česlovą P.: „Tardė Tumacov. Gąsdino, grasino, o kankino kitas, kurį Tumacov išsikviesdavo". Vilhelmas V.: „Kimin ar Kimen Ukmergėje tardydavo naktimis, o dieną neleisdavo miegoti". Stasys M.: „Tardytojas Filipovas verdavo pirštus tarp durų, o prie kitos rankos kišdavo suklastotą protokolą. Sulaužė pirštus taburete". Juozas P.: „Mane tardė Dvarelišikių kaime rusų kapitonas kočėlu per nugarą ir sprandą, kol prarasdavau sąmonę." Antanas V.: „Kauno KGB kalėjime tardytojas Vinochodov man sulaužė nosies nugarėlę, išlaužė du šonkaulius ir, taip sužalotą, tardė toliau". Motiejus M.: ,, Vilniuje Soldatov kankino savu būdu: pamirkęs metalinę plunksną į rašalą, durdavo ja į padėtas ant stalo rankas". Jurgis Z.: „Ukmergėje tardė Raščepkin. Šio tardytojo akivaizdoje prieš mane smurtavo Trubatistov". Felė G.: „Plotniovas kalbėjo tik rusiškai, elgėsi labai žiauriai, mušė, smurtavo". Juozas T.: „Vepriuose tardė Konopliovas, jis man suluošino ranką, koją. Išvežė be teismo į Intą. Po dviejų metų, nesudarę bylos, paleido".
Žinoma, tuo metu mados atsiprašyti, kaip dabar reabilitacijos popierėliuose, nebūta.
O apie Ukmergės smurto rūsių magą — Lenskį — šneka net keli liudininkai. Albertas G.: „Tardė prie Lenskio akių taip: budeliai užkimšdavo skuduru burną, gumine lazda mušdavo, po to liepdavo pasirašyti". Bronius M.: „Man ėjo aštuoniolikti. Suėmė vidurinėje mokykloje. Ukmergėje mušė pats viršininkas papulkininkis, rusas. Savo žiauriu elgesiu pasižymėjo ir Lenskis. Jis ypač mėgo spardyti sėdintį". Ona M.: „Lenskis įmušė į galvą". Aleksas V.: „Lenskis paaiškino, kad kaltas todėl, jog, kaip lietuvis, aš norėjęs Nepriklausomos Lietuvos“.
Būta ir lietuviškom pavardėm šėtonų. Apie juos sako Genė B.: „Buvau 6-os klasės mokinė. Perdaviau mokytojo raštelį kitam asmeniui. Mokytojas matyt buvo rezistentas. Už tai mušė, daužė tardytojas Juodis Raseiniuose". Uršulė S.: „Polikovas ar Poliakovas mane mažametę suėmęs mušė, užsiundydavo vilkšuniu. Seserį Vladą tas pats tardytojas mušė ir kankino". Mąstančiam žmogui neaišku, kuo toks tardytojas skiriasi nuo vilkšunio!
Dauguma (o gal ir visi?) tų NKVD, KGB, MGB tardytojų ir jų viršininkų bei prokurorinę priežiūrą vykdžiusių prokurorų buvo KPSS nariai, komipartinės drausmės pagrindu, sutinkamai su demokratinio centralizmo reikalavimais, paklusę kompartijos linijai tuometinio teisėtumo dirvo-nuose. Jie gal ir šiandien tebėra KPSS nariai. Tokie žiaurumai, neteisybės, žmonių pažeminimai bus tol, kol tardymuose, prokuratūroje, milicijoje, saugume ir teisme dirbs vienokiai ar kitokiai partijai priklausantys žmonės. Jie visada paklus savo partijos įstatams ir nurodymams, bet ne teisingumui.
Pokario metais vyravo tikrai komunistinis teisminis procesas: ieškok, kovok visais nežmoniškais būdais su „liaudies priešais"! Tam reikalui sukurdavo „liaudį" ir jos „priešus". Esant tokiems tardymų metodams, ginkluotoji rezistencija ne silpnėjo, juo labiau — nesudėdavo ginklų.
Duok, Dieve, kad ateities Lietuvos tardytojas, prokuroras, policininkas, saugumietis ir teisėjas nepriklausytų jokiai kompartijai ar partijai, nekeliaklupsčiautų prieš partokratų nurodymus! O pirmi pragiedruliai jau yra — teismų projekte Lietuvos teismų teisėjai siekia savo pareigų ėjimo laikui išlikti nepartiniais.
