Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša. 1989.
Išeinančius iš gyvenimo įprasta palydėti žodžiais ‚Tebūnie tau lengva tėviškės žemė“. Ir niekas nežino, ar išsipildo gyvųjų paskutinysis linkėjimas mirusiems. Tikriausiai ir nežinos. O gal tie žodžiai – ne linkėjimas mirusiam, bet gyvųjų bandymas nusilenkti prasmingam gyvenimui, kuris palengvina net ir pačią sunkiausią naštą, patį sunkiausią kryžių? Vienok vienodai sunkiai slegia artimuosius žemės sluoksnis, atskiręs artimų žmonių karstus nuo saulės šviesos ir sunki tebelieka karstų duobėms kasama žemė. Daug lengvesnė ji kasėjams, ruošiantiems duobes naujiems medžiams. Ir kaip skirtingai slegia delną vienodo didumo žemės grumstai, paimti mesti į naują kapo duobę ir paimti artojo pažiūrėti, ar jau sausa žemė, ar laikas ją ruošti naujiems grūdams. Beje, ir purvas lieka visada už žemę sunkesnis – kol kas, deja, tik supurvintam, o ne kitus purvinančiam. Taip pat lieka visada sunkesnė svetimos žemės sauja už gimtinės žemės saują. Tuo įsitikino tie, kurie, tūkstančiais kilometrų atskirti nuo Lietuvos, spaudė lyg vaiką prie širdies į nunešiotus vaikiškus marškinėlius įvyniotą gimtinės žemės saują. Ir ne valstietis kaltas, kad skirtingai svėrė, skirtingai spaudė noragą sau ir kolūkiui verčiamų vagų velėna. Gaila, kad vis dar neapsunko metančiajam metamų į žmogų ar gyvulį žemių grumstai, gera, kad žmonės dar moka nešti širdimi tėviškės žemės svorį kartu su jos neblėstančia šviesa, atsklindančia į mūsų laikus iš dešimtmečių tolumos. Ši neišlėsusi žemės šviesa gerokai vargina, skaudokai žeidžia akis – lyg balandį iškritęs sniegas.
Žemės šviesa nušvietė valstietišką kaimiečio širdį dviejų Lietuvos žemdirbių suvažiavimų rezoliucijomis, TSKP CK šių metų kovo plenumo liepsnelėm. Vėl tapo skaidresnė lietuviškos žemės šviesa, rodanti grūdui kelią į žmogų, į saulę, į duoną. Šviečia kaimiečiams žemė iš neseniai spaudoje paskelbto valstiečių ūkių nuostatų projekto. Žemės kvapas ir vėsa atsklinda iš tolumoje - širdies ir atminties – šviečiančiu lietuvių valstiečių sodybų, prie jų prisiglaudusių mylinčia ranka išpuoselėtų javų laukų, iš paskutinio javų pėdo seniau atvėsusių pirkių krikštavietėse. Ta atgimusi žemės šviesa dar truputį priblėsusi, piktokų vėjų plaikstoma. Ji dar taip panaši į gležną viltį, taip reikalinga globos, apsaugos, gynimo – kad neužgestų galutinai ir negrįžtamai. Šią viltį gali išsaugoti aiškus, tikslus, apgalvotas įstatymas, kolūkių bei tarybinių ūkių vadovų drąsa, rizikingi poelgiai valstiečio labui, ryžtas ir geranoriškumas. Deja, kol kas, žinau, drąsūs, nestandartiniai kaimiečių sumanymai ir ketinimai net ir garsiai skambančiuose rajono ūkiuose neremiami, slopinami, atmetami, stengiantis bet kokiomis priemonėmis išsaugoti kaimui primestus, o ne natūraliai susiformavusius gamybinius santykius. Tena tik pasidžiaugti žiniomis mūsų rajoninio laikraščio puslapiuose apie pirmųjų valstiečių ūkių kūrimąsi. Tai, be abejo, bus tie, kam dar nenublanko tėviškės žemės šviesa. Pasižiūrėkite, kaimiečiai, į žemę ir, jeigu ji jums dar moka šviesti, glauskitės prie jos medžių apglėbtomis sodybomis, mylinčiomis širdimis, šiltais delnais ir švelniu rūpesčiu.
Šilti delnai tikriausiai atgaivins atvėsusius, sugrubusius mūsų tėvų ir senelių žemės grumstus, sušildys juos. Tiek skriaudų patyrusios Lietuvos žemės šiluma suteiks tikrumo dėl savo ateities atgimstančiam kaimui, pripildys jaukumo valstiečių pirkias, suteiks nuoširdumo žemės ir žmogaus santykiams. Gal jos šiluma iš vilties išaugins įsitikinimą, jog žemė ateityje nebus laistoma krauju, o tik lietumi, doru prakaitu. Gal vėl pradės maloniai šildyti nuo darbų sugeltas strėnas kvapniosios parugės, savas pievos lopas, daržinėn sukrautas šviežias šienas. Gal žemės šiluma vėl įkurs išblėsusius kadaise naktigonių laužus, smagias ar svajingas dainas prie jų. Žemės šviesa dar gali praskaidrinti būsimųjų valstiečių žvilgsnius. Atgimstančioms sodyboms lemta pripildyti ateities kaimą prieš kelis dešimtmečius išvarytais iš jo garsais. Kvapais. Pakils ateity iš po sodžiaus liepų lietuviškos dainos tyliais vasaros vakarais, suksis vėl namų rateliai, dūzgės audėjų staklės, prisipildys kaimas žirgų žvengimo, varpelių tilindžiavimo Užgavėnių keliuos, lalauninkų dainų per Velykas. Pakvips berželiais iškaišytos per Sekmines kaimo pirkios. Kiekviena sodyba kvepės šviežiai iškepta ant ajerų ar klevo lapų duona. Sodybų palangėse skleis savo kvapus jurginai, diemedžiai, rūtos.
