Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Rasa Griškevičienė. 1990.
Taip pasakiusi, Marija Bortkevičienė tik liūdnai atsidūsta. Deja, deja... Šiandieną nei knygos, nei laikraščio į rankas nebepaimsi: akys – nors metai ir neišblukino jų mėlynumo – žvelgia tarsi pro rūką. Ir nei Panevėžio, nei Vilniaus daktarai akinių joms nebepritaiko.
-Akys jų jau nebepriima, – geraširdiškai nusišypso devyniasdešimt trejų metų sulaukusi močiutė. Seniai ji ant nieko nebepyksta, visas skriaudas pamiršo ir atleido. O ir ko bartis su pasauliu, vis tiek kitaip nebus. Sveikatos Dievulis nepagailėjo, ir, jeigu ne prigesusi akių šviesa, skųstis kitom negaliom nuodėmė būtų.
-Tai dėl to, – tvirtina senolė, – kad visą amželį labai sunkiai dirbau. Užtat ir gyvenu taip ilgai. Greit miršta tie, kurie gerai gyvena, be rūpesčių...
Nepalietė metai ir atminties. Gal atlygindami už nusilpusias akis? Juk negalėdamas skaityti, norom nenorom lieki vienas su savo mintimis. Tik jos kartais taip skaudžiai nusvilina, tarsi žarija, netyčia iš pakuros iškritusi.
... Karo metais fronte žuvo sūnus Aleksandras. Vos perkopęs per dvidešimt. Namuose liko jauna žmona ir aštuonių mėnesių našlaitis. Martelė vieną diena paprašė anytos pažiūrėti sūnų ir išvažiavo neva tvarkyti reikalų. Tvarko juos kažkur prie Maskvos ir šiandieną, o Vladą užaugino močiutė – kaip trečiąjį savo sūnų.
-Aš jo nė karto nesubariau, nė karto nenuskriaudžiau. Jis gi buvo visiškas našlaitis, nei tėvo, nei motinos neturėjo. Maniau, mano ranka per sunki būtų jį mušti...
Vadino jis senolę mama, buvo jai labai geras, mylėjo, rūpinosi. Iki pat šių metų. Kol netikėtai pats atgulė smėlio kalnelin, palikęs senosios širdyje nenumaldomą sielvartą. Palaidojo motina ir abi savo dukteris. Stasę – dar 1946-aisiais pasigrobė šiltinė, buvo praėję tik pora mėnesių nuo jos vestuvių. Dar po penkiolikos metų liga pasiglemžė ir Marytę. Užaugo du sūnūs – Česlovas ir Henrikas. Žinoma, iš šalies žiūrint, senoji neatrodo vieniša: dešimt anūkų, keturiolika proanūkių, keturi proproanūkiai... Bet visi savais rūpesčiais gyvena, net taip jau dažnai į geltonąjį močiutės namelį susirenka. Pats artimiausias – sūnus Henrikas: čia pat, už sienos, kitoje namo pusėje gyvena, ką reikia nuperka, parneša, patvarko.
-Pripratau būti viena. Pavaikštau kaip vienuolė po savo celę, su savimi pasišneku, kai labai liūdna pasidaro, ... užsirūkau. Iš vyro išmokau. O, jei pamatytų mano tėvelis, mama arba brolis, – palinguoja galvą Marija. – O gal ir nesistebėtų, aš visada buvau smarki...
Prisiminimai apie vaikystę ir tėvų namus užlieja tokia šiluma, kad net graudu. Tėtis buvo tikras liaudies meistras. Jo rankomis sušildytas medis prabildavo kryžiaus aimana, sustingdavo pakelėje rūpintojėlio žvilgsniu, virsdavo dailiausiu koplytstulpiu ir dar kuo tik panorėdavai.
Labiausiai Marija laukdavo parvažiuojant į namus iš Vilniaus studento brolio Justino, kurį tėvai iš paskutiniųjų stengėsi leisti į mokslus. Jis buvo šešiolika metų vyresnis už Mariją, bet jie abu ypač sutarė. Justinas buvo pirmasis ir didžiausias jos mokytojas. Jis parveždavo knygučių su pasakomis ir eilėraščiais, kuriuos Marija išmokdavo atmintinai.
-Būdavo, užsilipu ant taburetės ir deklamuoju, deklamuoju, o brolis klausosi. Už kiekvieną išmoktą pamoką jis man duodavo vieną kapeiką, už ją tais laikais galėjai nusipirkti du riestainius, – šypsosi Marija. Ji ir šiandieną dėkinga broliui už tas nepamirštamas literatūros pamokas, o išmoktus A. Puškino, A. Mickevičiaus ir kitų autorių eilėraščius ji puikiausiai atsimena ir šiandieną. Tik Justino, deja, jau penkiolika metų nebėra...
Tėvų namuose visuomet laukiamas buvo ir knygnešys Dominykas, kuris dažnai likdavo pas juos nakvoti. Savo fanerinėje dėželėje jis turėdavo ir lietuviškų knygų, už kurias ne kartą caro žandarai jį buvo patupdę į kalėjimą. Marija kaip įmanydama stengėsi jam patarnauti, išplaudavo pavargusio keliauninko kojines, nuvalydavo batus, o už tai šis dovanodavo jai vaikiškų knygelių.
Knygas labai mėgo ir mama. Ji buvo geriausia kaimo audėja, pas ją mokytis ateidavo mergaitės iš kitų parapijų. O Marija nemėgo staklių, neturėjo tiek kantrybės po siūlelį raišioti, spalvas derinti.
-Nemokėsi austi – neištekėsi, niekas į žmonas neims, – bardavo dukrą mama.
-O aš už miestiečio tekėsiu, man nereikės austi, – atšaudavo nenuorama duktė.
Už tokio ir ištekėjo. Stasys buvo 20 metų vyresnis, ukmergiškis, gerai išmanęs akmentašio amatą. Po jungtuvių jos tėviškėje, mažytėje Bagaslaviškio kaimo bažnytėlėje („ten mane ir krikštijo, ten ir šliūbą davė...“), vyras parsivežė jauną žmoną į Ukmergę. Tylioje Užupio gatvelėje pasistatė namelį, augino vaikus, o keturiasdešimt pirmaisiais Marija... liko našlė. Šiandieną jos vyro atminimą saugoja ne tik namų sienos. Senosiose miesto kapinėse stovi paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Ne visi ukmergiškiai ir žino, kad jo kūrėjas – Stasys Bortkevičius. Marija ir šiandieną prisimena tą dieną, kai paminklas buvo šventinamas. Susirinko daug žmonių, atvažiavo pats prezidentas A. Smetona. Kai visi sustojo fotografuotis, prezidentas paliepė meistrui užsidėti savo darbinę prijuostę, kad nuotraukoje visi matytų: štai čia prezidentas, o čia – paminklo autorius...
Šiandieną Mariją Bortkevičienę labiausiai džiugina tai, kad atstatomos bažnyčios, paminklai ir kryžiai, kad sugrįžta į gimtinę tremtinių palaikai.
-Galėčiau pati knygą parašyti apie tai, ką mačiau ir išgyvenau, – suneria ant stalo pavargusias rankas senolė. – Kai prasidėjo karas, mūsų namuose apsigyveno rusų karininkų šeimos. Dar nebuvau mačiusi tokių žmonių. Atvirai vogė, plėšė, ėmė ką norėjo. Turėjau septynias vištas – visas papjovė nesiklausę, mano indus jų žmonos išvogė, sudaužė Aušros vartų Marijos paveikslą. Kai slapta paskerdėm paršiuką, mėsą po lova slėpėm, kad nerastų. Ir dar išvaduotojais vadinosi! Nuo ko jie mus išvadavo? Nuo duonos kąsnio! Nuo geresnio drabužio!
-Gorbačiovas ir tas dažnai meluoja, – tęsia mano pašnekovė. – Kalba, kalba, o nuo tų kalbų niekas nesikeičia. Aš gi klausau radijo, televizoriaus, žinau, kas dabar dedasi. Anksčiau žmonės taip negerdavo ir skyrybų tiek nebuvo. Dabar jau retas, su pirma žmona gyvendamas, proanūkių sulaukia. Tik tiek gerai, kad ubagų nebėra ir moterys gali dirbti... Ir dar, vaikeli, parašyk, kad žmonės daugiau liaudies dainų dainuotų, daugiau knygų skaitytų, ypačiai jauni. Kai pasens, tai, ką perskaitė, dideliu turtu bus.
Ne šiaip sau senoji taip kalba. Ji atsimena dešimtis kadaise išmoktų eilėraščių, dainų, pasakėčių. Ir deklamuoja juos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, žydų kalbomis, nes moka jas kuo puikiausiai, juk „Eugenijų Oneginą“, „Karą ir taiką“, „Poną Tadą“, „Gražiną“ ir daugelį daugelį kitų kūrinių jaunystėje skaitė tik originalo kalba. Knygos lydėjo visą gyvenimą. Dabar jos gyvena atminty, stiprindamos dvasią, vienatvės dienose guosdamos ir ramindamos širdį.
