Ukmergė: Admirolo anūkė.

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį

Rasa Griškevičienė. Gimtoji žemė. - 1991, liepos 13 d.

Birželio 26 dieną laikraštyje pasirodžius straipsniui „Birželio žiedai", kur buvo pasakojama apie 1941 metų vasarą Ukmergėje ir nukankintus politinius kalinius, į redakciją paskambino moteris. Virpantis balsas išdavė, kad jai kalbėti nelengva, pagaliau ir skambinti ji pasiryžo ne iš karto. Ši moteris pasisakė esanti rašinyje minėtos Bondienės, bolševikų nukankintos Alėjos miške, anūkė. Tik, kalbėjo ji, B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva", iš kurios ir buvo panaudota citata rašinyje, neteisingai nurodyta ši pavardė; turi būti ne Bondienė, o Bondi. Eugenija de Bondi.

Ir štai – aš ukmergiškės Lilijos Skorupskienės namuose. Prieš mane – dvi malonios moterys – šeimininkė ir aštuoniasdešimtmetė jos mama, o ant stalo – pluoštas nuotraukų, kurių daugelis visai neseniai sugrįžo į tikruosius namus. Jas išsaugojo buvę kaimynai, pažįstami, puikiai suprasdami, kad kada nors šitos nuotraukos galbūt liks vieninteliu prisiminimu apie buvusį šeimos gyvenimą. Nuotraukų, kaip ir jose įamžintų žmonių, likimas – ištisa istorija. Kadaise tokia romantiška, graži, o tuo pačiu graudi ir skaudžiai tragiška, suluošinusi gyvenimą kelioms šios giminės kartoms.

Senieji Krikštėnų gyventojai tikriausiai dar mena čia buvusio dvaro šeimininkus prancūziška pavarde, kuriuos vietiniai gyventojai, žinoma, vadino paprasčiau – Bondžiais. Šiandieną buvusiame dvare – ūkio kontora ir kultūros namai. Ir nė pėdsako apie čia kadaise gyvenusius žmones. Apie Lilijos senelį admirolą Igną de Bondi, kuris iki revoliucijos tarnavo Sevastopolyje, karo jūrų laivyne, ir gražuolę jo žmoną prancūzaitę Eugeniją – garsiosios mokslininkės Marijos Skladovskos-Kiuri dukterėčią: pianistę ir dainininkę, baigusią mokslus Varšuvos konservatorijoje. Tėvai priešinosi jų vedyboms, nes būsimieji jaunavedžiai buvo giminaičiai (abiejų net pavardė buvo ta pati – de Bondi). Jiems draudė net susitikinėti, ir Ignui tekdavo griebtis įvairiausių gudrybių, kad pamatytų savo mylimąją. Duktė Janina prisimena mamos pasakojimus apie tai, kaip tėvas persirengdavo net kaminkrėčio rūbais, kad neatpažintas galėtų bent pasišnekėti su ja. Tėvai neperkalbėjo – Eugenija tapo Igno, beje, dvylika metų vyresnio už ją, žmona, susilaukė dviejų sūnų.

Po revoliucijos šeima iš Sevastopolio pasitraukė į Lenkiją. O Krikštėnuose, susitaikę su sūnaus vedybomis ir seniai atleidę už tokį „pokštą", jų ilgėjosi senieji tėvai. Eugenija su savo sūnum Jurgiu atvažiavo į Lietuvą pirmoji, netrukus į Krikštėnus grižo ir Ignas.

Netoli jų dvaro, savo ūkyje, gyveno Svetlikauskų šeima, kurioje augo šeši vaikai. Vyriausiajam sūnui buvo keturiolika, kai mirė mama, o neilgai trukus, tais pačiais metais, ir tėvas. Geri žmonės nepaliko likimo valiai našlaičių. Vieną iš jų – šešiametę Janiną įsidukrino Eugenija, skaudžiai išgyvenusi vyriausiojo savo sūnaus, karininko, mirtį (neteisingai nubaustas vadovybės, jis nepakė-lė tokios gėdos ir nusišovė). Jurgiui, jos jaunėliui, tada buvo dvylika metų. Abu vaikai – brolis ir sesutė – susidraugavo nuo pirmųjų dienų, o vėliau ši draugystė peraugo į didelę meilę. 1932 metais Janina ištekėjo už Jurgio. Jos tėvai ir geraširdžiai globėjai, kadaise suteikę našlaitei savo pavardę, dabar tapo dar ir uošviais...

Po metų gimė Lilija – pirmoji ir vienintelė jų duktė, iki savo vedybų dar saugojusi garsiąją giminės pavardę, kuriai, taip įdomiai susiklosčius likimui, buvo lemta gyvuoti ne vieną šimtmetį. Tik štai laimė taip ilgai šioje giminėje netvėrė. Ne dėl to, kad jos būtų neužtekę. Kartu su nepriklausomos Lietuvos griūtim griuvo ir visos šeimos gyvenimas, 41-ųjų birželis buvo tragiškas ne tik Ukmergei, kurią traukdamiesi bolševikai buvo pasiryžę sudeginti, o nepatikimus gyventojus – išžudyti. Tarp tų „nepatikimųjų" pirmiausiai žinoma, buvo ūkininkai, mokytojai, šiaip turtingesni ir šviesūs žmonės. Ką ten kalbėti apie buvusio caro admirolo šeimą. Pats Ignas, Lilijos senelis, jau buvo miręs ir ilsėjosi šeimyninėje kapavietėje netoli bažnyčios. O Eugenija kartu su kitais panašaus likimo žmonėmis atsidūrė Ukmergės kalėjime.

Birželio 14-ąją į Janinos ir Jurgio namus nesibeldę įžengė kareiviai. Į Jonavą atvežė visus kartu, o čia nelaiminguosius „surūšiavo": vyrus į vieną traukinį, moteris – į kitą. Aštuonmetę Liliją su mama išgabeno į Altajaus kraštą, o tėvą – į Krasnojarską. Slėgė ne tik išsiskyrimo skausmas – kankino klaiki nežinia dėl močiutės, likusios Ukmergės kalėjime. Tik po daugelio metų Lilija su mama sužinojo visas smulkmenas apie šią tragediją. Prasidėjus karui ir pabėgus kalėjimo sargams, išsilaužė į laisvę ir kaliniai. Eugenija atbėgo pas krikšto mamą, gyvenusią paupy, ir spėjo atiduoti jai savo papuošalus, kuriuos pavyko nuslėpti nuo enkavedistų. Dar nieko nežinodama apie savo vaikų šeimą, ji išbėgo jų ieškoti ir iškart papuolė į saugumiečių nagus. Sugaudytus kalinius (Eugenija jų būryje buvo vienintelė moteris) atvežė į Alėjos mišką netoli Zarasų ir žvėriškai nukankino. Netoliese gyvenusi moteriškė girdėjo klaikų moterišką šauksmą: „Dieve, už ką?" Vėliau, kai vokiečiai atkasė duobę, Eugenijos rūbo kišenėlėje rado receptą su jos pavarde, patvirtinusią, jog tai tikrai ji, o minėtoji liūdininkė dar ilgai saugojo rudą jos batelį, tikėdamasi atiduoti jį giminėms. Prieš savo mirtį ji dar suspėjo parodyti šitą vietą savo sūnui, kad šis papasakotų apie nužudytuosius ir kitiems.

Nukankintos aukos liepos mėnesį buvo palaidotos Zarasų kapinėse, tačiau, bolševikai, slėpdami savo pėdsakus, išsprogdino šitą vietą. Kad niekam niekada neateitų į galvą dar kartą atkasti nužudytuosius ir pamatyti kankinimo žymes: spygliuotos vielos iki kaulo nutrintas rankas, su-laužytus kaulus, išniekintus kūnus... Beje, ten pat buvo nukankintas ir Gružauskas – jaunystėje mirusios tikrosios Janinos mamos sesers vyras. Dabar šioje kapinių vietoje palaidoti visai kiti žmonės, ir močiutės atminimui uždegti žvakelę galima tik širdy. Skaudžia likimo ironija tapo ir Eugenijos vyro Igno mirtis. Karo metu į šeimyninę kapavietę pataikė bomba. Parapijos klebonas surinko ištaškytus kaulelius ir palaidojo Juos kažkur kaimo kapinaitėse, o mirdamas su savimi nusinešė ir šitą paslaptį. Taigi nėra nei močiutės, nei senelio kapų.

– Matyt, neveltui žmonės sako: jei tuokiasi giminės, mirtis būna labai žiauri, – tramdydama ašaras, sunkiai atsidūsta Lilija, anksti netekusi senelio ir močiutės, anksti „išaugusi" ir savo vaikystę, kuri taip netikėtai baigėsi Altajaus krašte, Kutašo kaime. Lageryje buvo apgyvendintos vienos moterys su vaikais, o „moteriškų" darbų kaip ir nebuvo. Tremtinės kirto miške medžius, krovė ir vežė rąs-tus, pačios statė barakus.

– O valgyti visai nebuvo ko, – prisimena Lilija. – Iš dilgynių ir kitokių žolių virdavom sriubą, rinkdavom uogas, grybus. Ir vis dėlto mums buvo geriau, negu tiems, kuriuos išvežė į sniegynus. Mes badavom, vargom, ėdė blakės ir utėlės, bet nors nešalom...

Mamą kamavo siaubingi galvos skausmai, ji neturėdavo jėgų po darbo grįžti iš miško į lagerį, ir Lilija vis prisimena, kaip, stingdama iš baimės, bėgdavo per mišką jos ieškoti.

Kartą tarsi mana iš dangaus „nukrito" siuntinukas tš Ukmergės. Krikšto mama atsiuntė maišelį miltų, kuriuose buvo paslėpti tie patys močiutės papuošalai. Oi kaip jie pravertė! Vieną žiedą išmainė į druską, kitą pardavė...

Po aštuonerių metų juos perkėlė iš miškų i miestą. Mama pradėjo dirbti veltinių fabrike, trims šei-moms davė vieną kambariuką – buvo vis geriau, negu barake ant narų. O vieną dieną netikėtai atkeliavo laiškas iš Krasnojarsko: ilgai ieškojęs, pagaliau jas surado tėvas. Netrukus, gavusios leidimą, jos ir išvyko pas jį. Janina vos atpažino savo vyrą – taip buvo suvargęs, sumenkęs, pasikeitęs.

Po septyniolikos metų katorgos Jiems leido grįžti į namus. Tėvai, išvarginti alinančio darbo ir nuolatinio pažeminimo, kadaise išvaryti iš savo tėvynės, nebetikėjo, jog čia galės surasti paguodą ir ramybę senatvėje, todėl buvo pasiryžę išvažiuoti į Lenkiją. Ir tada prieš tokį sumanymą piestu stojo Lilija. Ji neįsivaizdavo savo gyvenimo kitur, o vaikiškoje atmintyje dar buvo gyvi Krikštėnų dvaro prisiminimai. Ji sugebėjo perkalbėti tėvus, o vyras ją puikiausiai suprato.

- Pirmasis į Lietuvą sugrįžo tėvas. Tai buvo 1958-ieji. Jį priglaudė žmonos brolis Feliksas savo namuose, nors pats turėjo 13 vaikų. Netrukus čia parsikraustė ir visa šeimyna. Bet tremtinio dalia lydėjo ir gimtinėje. Niekas neregistravo, niekas nenorėjo priimti i darbą, visi vijo šalin, bijodami net savo šešėlio. Praradę paskutinę viltį įsikurti, Lilija su vyru skaudančia širdimi paliko tėvams penkerių mėnesių dukrą ir išvažiavo... atgal į Krasnojarsko kraštą. Likimas tarsi dar kartą pasityčiojo iš šitos šeimos, prievarta pasiūlęs antrąją tremtį. Bet gyventi reikėjo. Lilija čia baigė prekybos mokslus, dar kurį laiką padirbėjo ir grįžo į Lietuvą.

Šiandieną, išdirbusi 40 metų prekyboje, jau gali galvoti ir apie poilsį. Džiaugtis gerais vaikais Liudmila, Jurijumi ir Spartaku, žentu ir marčia, anūkėliais. Gyvena kartu su mama, be galo inteligentiška senute, per tiek kančios metų nepraradusią puikių senosios kartos manierų, išsaugojusia gražias savo šeimos tradicijas. O per Vėlines, Lilija uždega žvakutes ant tėvelio kapo – jau 26 metai jo, praradusio Sibire sveikatą, nebėra tarp gyvųjų. Ant šito kauburėlio duktė parvežė saują žemės ir iš Zarasų kapinių – tebus tai nors simboliška visos šeimos amžino poilsio vieta.

Nesiskundžia niekam šios dvi moterys, nepriekaištauja dėl skaudaus savo likimo. O visus ilgus tremties metus ištikimai nešiojo širdy vienintelę svajonę – sugrįžti į gimtuosius savo namus Krikštėnuose. Svajojo apie tai ir tebesvajoja...