Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Zuzanos Stunžėnienės suorganizuotoje kraštotyros ekspedicijoje surinkta 240 pasakojimų apie pokario įvykius. 1989 metų ekspedicijoje dalyvavo 8 mokiniai ir 2 mokytojos. 1990 metais dalyvavo 20 mokinių iš II,IV, V, V , VI vid. mokyklų ir 5 mokytojai. Užrašyta – 39 tremtinių pasakojimai, 14 politkalinių kančių istorijos, 7 pokario ir suvarymo į kolchozus aprašymai, 5 pasakojimai apie baudžiavą ir knygnešius. Gautos 71 tremies ir pokario laikmečio įvykių fotografijos. Užrašytos 56 dainos (tarp jų – tremtinių ir partizanų), 16 papročių ir t.t. 1990 metų rudenį Dukstynos vidurinėje mokykloje surengta vakaronė “Tautos atmintis“, kur buvo dainuojamos pokario ir senosios lietuvių dainos. Medžiaga buvo perduota respublikos tremies archyvams ir Ukmergės muziejui. Nuorašai palikti minėtoms mokykloms kaip medžiaga istorijos pamokoms.
Pasakojo Juozas Eglinskas, g.1930. gyvena Umergėje.
Užrašė Z.Stunžėnienė, mokytoja, 1989.
Mano brolis partizanas
Užugiry baigė paruošiamuosius kursus per 1 metus. Įstojo į gimnaziją, gyveno Gedimino gatvėje , netoli pirties, pas Krikštaponytę. Su kaimo jaunimu grįžęs draugavo, įrengė vaikinams sporto aikštelę, žaisdavo su jais krepšinį. Brolį Boleslovą visi mėgo už linksmą jo būdą. Dirbo su tėvu ir broliais visus ūkio darbus: šienaudavo pievas, vežė šieną. Gerai nuaugęs. vyrukas buvo stiprus. Ūgio turėjo 170 cm. Vasarą tėvas pasakydavo, kas kokius tą dieną darbus dirbs. Turėjom 4 karves, oaš labai nenorėjau jų ganyti. Džiaugiaus, kad man, 13- mečiu, jau leido su Boleslovu šienauti. Bet daugiausiai šienaudavom griovius – tėvas gerai išplakdavo dalgius. Pievoje ėjo 4 pradalgės iš karto. – tai smagu būdavo žiūrėti. Aš šienaudavau ir pakraščius. Boleslovas visą laiką rėžė pilna jėga pradalgius .kai man buvo 13, jam – 18 metų. Aš pavydėdavau, kad jis taip šienauja.
Visų švenčių organizatorius šeimoje irgi buvo Boleslovas., vyriausias brolis. Šeimoj buvo įprasta jo klausyt. Mes turėjom 3 dviračius. Kartą dėl dviračio su juo susiginčijau, tai pompa per galvą kirto.
Gegužinėm pamaldom eidavom pas Narkevičių. Ten antram trobos gale buvo stancija - įruoštas altorėlis. Paveikslai, kryžius, daug gėlių. Prie paveikslų uždegdavo žvakutes. susirinkdavo daug jaunimo – suaugesni vesdavo maldas. Grįždavom per mišką, per krūmus dainuodami..
Prie Kūčių stalo susirinkdavom visi 12: tėvas Povilas, mama Marijona, vyriausias brolis Boleslovas, 2 metais jaunesnis Antanas, už tą 1,5 metų jaunesnis Juozas,, už Juozą 1 metais jaunesnė Antanina,. Kamilė (1 metais jaunesnė),Valė – už Kamilę – 1,5 metais jaunesnė. Dar Pranas, Vladas, Nijolė – visi pametiniai vaikai. Nijolė buvo gimusi 1943 metais, sausio mėnesį. Kūčių stalo balta staltiesė, šienas po ja, vakarienė. Visi puošdavom eglutę. Prie šakų pririšdavom šviečiančio medžio gabaliukus (trundys sutrešusio medžio, daugiausiai beržo). Naktį ta eglutė šviesdavo kaip su lemputėm.
Knygų brolis turėdavo daug. Ir savo, ir iš draugų atsiveždavo. Be Boleslovo jokie ginčai neapseidavo. Jis visada visiems patardavo. Kartą pasakė: “Neisiu į vokiečių kariuomenę.“ Visas Šsambališkių, Stiepų, Užulėnio kaimų jaunimas irgi nėjo vokiečiams tarnauti.. Jeigu buvo gaudymas, brolis sužinodavo valsčiuje ir pranešdavo kaimui.. Jaunimas pasislėpdavo. Apie gyvulių surašinėjimą jis irgi žinojo, pranešdavo.
Apie brolį partizaną Boleslovą (slapyvardis Saulius)
Grįžęs iš gimnazijos jis visada mūsų klausinėdavo, kaip mums sekasi mokytis, išaiškindavo uždavinius. Liepė skaityti istorinius romanus, kad geriau suprastume epochą. Buvo susidraugavęs su Ukmergės vienuolyno vienuoliais Petru ir Antanu. Ten vienuolyno inspektuose vienuoliai augino pomidorus, agurkus. Vienuolyno rūsiuose, kur sovietai įrengė kalėjimo kameras, tada buvo vienuolyno dirbtuvės, skalbykla. Vienuoliai darbu save išlaikydavo. Pamaldos vienuolyne buvo gražiau organizuojamos, tad mes su Boleslovu vis eidavom į vienuolyno bažnyčią Ypač gražiai giedodavo vienuolių choras.
Brolis beveik slapta baigė Smetonos gimnaziją, gavo atestatą. Kai rusai pradėjo vyrus šaukti į kariuomenę, Boleslovas ėmė slapstytis. 1945 prasidėjo partizaninė kova, trūko ginklų. Aš iš Šamballiškių kaimo buvau pasiųstas į Labanosių kaimą atvežti ginklų, nes ten po karo kautynių forsuojant Šventąją daug buvo primėtyta ( kautynės tarp rusų ir vokiečių – žuvusių buvo daug ). Žmonės tų ginklų buvo prisirinkę ir paslėpę miške po samanomis.. Ginklai, sutepti ir apvynioti skudurais. Nuvažiavau pas Pociūnienę. Jos sūnus Albinas perdavė partizanams 2 vokiškus pusautomačius, 5 karabinus, daug šovinių. Dar vokišką kulkosvaidį. Ginklus sukrovėme į vežimą, užmetėme šienu ir šiaudais – iki drogų (vežėčių) viršaus. Dar ir kitur gavau ginklų. Privažiavus Meilūnus mane sustabdė girti stribai – gal 8, pareikalavo, kas aš juos nuvežčiau atgal, priešinga kryptim. Arklys buvo geras, tik labai suprakaitavęs, nes vežimas buvo sunkiai pakrautas. Pasakiau, kad buvau pas tetą Siesikuos ir pradėjau ašaroti , rėkti. Jie suko arklį atgal, o aš vis verkiau. Man tada buvo tik 14 metų, o ūgis mažas, gal tik 1,4 metro. Tada mažiau girtas stribas, gal jų vyresnis. Pamatęs, kad aš išsigandęs taip ašaroju, liepė mane palikt ramybėj. Mane paleido ir buvau išgelbėtas nuo baisios nelaimės. Miške mano vežimą pasitiko atsiųstas partizanas. Jis nuvažiavo girios gilumon, o aš nuėjau namo. Po paros arklys su vežimu buvo sugrąžintas – aš vėl atėjau į tą pačią vietą ir linksmai švilpaudamas variau arklį namo – į Labanosių kaimą. Tada aš jaučiausi esąs didesnis didvyris negu galėjau būti. Nuvežti tuos ginklus buvo Boleslovo paliepimas, tėvai apie tai nieko nežinojo. Girios vyrai visada klausė Boleslovo, juo pasitikėjo ir žmonės. Jis niekada žaliukams neleisdavo žiaurumų vykdyti.
Boleslovą po susišaudymo miške apsupo stribai. Jis juos prisileido arti ir tik tada susisprogdino granata. Žuvo jis 1946 liepos mėnesį Taujėnų miške. Su juo žuvo ir Vaduoklių būrio vadas Kecorius. Brolio lavoną stribai nusivežė. Miško aikštelėje liko išsimėtę pirštai ir krūtinės ląstos gabalas. Iš Lėno lavonai buvo nuvežti į Taujėnus, ten už mokyklos gulėjo išmesti 2 paras. Apie tai man pasakė dėdė J. Eglinskas iš Paūžuolių kaim. Vėliau, kai įrenginėjo mokyklos stadioną, buldozeris užkabino žmogaus griaučius. Atsisakė buldozerininkas dirbti, kitas nutiesė stadiono taką virš palaidoto kūno. Apie tai gali žinoti Kecorytė ir mokytoja Dirsytė Kecorytė sakė, kad jos brolio lavoną stribai atkasinėjo po 3 savaičių. Tada nuprausė, fotografavo. Mat žmonės buvo pašnekėję, kad Kecorius gyvas. Tikrino, ar tai jo lavonas.
Stribas N. ir mano tėvas eigulys
N. dirbo Vadokliuose stribitelių vadu. Jie iš mūsų atėmė dviratį. N. buvo žulikavotas – ką rasdavo, tą pavogdavo. Ant tvarto rado radiją su akumuliatoriais. Tėvą plūdo už tą radiją, kam tėvukas neprisipažino, kad slepia tą aparatą. Išsinešė N. radiją, išsivedė dviratį. N. mano tėvą buvo 2 kartus areštavęs. Tėvas gerai kalbėjo rusiškai, nes 1914 metų kare buvo sužeistas į krūtinę ir negalėjo būti fronte, o dirbo kepykloje. Už tai rusų tardytojai tėvą paleisdavo. Visada aiškino rusams, kad čia N. asmeninis kerštas. Tėvas net buvo iškviestas į Panevėžio NKVD 1945. Čia jam buvo įsakyta pranešinėti apie miškinius. Tėvas nesutiko: “Aš saugau valstybinį mišką, kad nevogtų. Daugiau nieko.“Tai buvo 1945. Mes gyvenome tėvo atpirktoje sodyboje, savo jėgom tėvas pastatė tvartą ir pirtį. Jis mus ramino, jei išmes iš darbo, nieko baisaus. Pragyvensiąs. N. pradėjo ieškoti Boleslovo. Tėvas pasakė, kad dingo be žinios, matyt, žuvo karo metu.
N. turėjo piktumą ant tėvuko. Mat tėvas dirbo eiguliu, saugojo valdišką mišką. Vieną sekmadienį 5 eiguliai gaudė brakonierius. Pagavo N. , nušovusį voveraitę. Brakonierių eiguliai apsupo , o sulaikė jį mano tėvas, net grūmėsi su juo. Atbėgo kiti eiguliai ir iš N. atėmė šautuvą. Tas šautuvas buvo su paauksuotais žvėriukų piešiniais ant buožės. Niekas N. nemušė, iškvietė policiją.
Mūsų mama
Mama, Marijona Šliužaitė, g.1899 09 09. Jos tėvas irgi buvo pono miško eigulys Dabužiuose. Šeimoje augo 11 vaikų – net 7 sūnai, 4 iš jų išvažiavo į Ameriką, kad caras nepaimtų kariuomenėn . Bežemė motina ištekėjo už Eglinsko Povilo, 1915 grįžusio iš caro kariuomenės. Jis gavo darbo toj pačioj Dabužių girininkijoj. Vėliau dirbo Juodvisynėj, Šambališkėse, iš kur šeima į Sibirą buvo ištremta 1948 gegužės 27. Ištrėmė abu tėvus ir 7 vaikus.
Mano motina buvo nedidelio ūgio, bet labai energinga. Caro laikais baigusi 4 klases . mėgo kurti eilėraščius. Gerai dainavo. Daug šeimoje darbų. Vaikus saugojo kaip višta viščiukus, net po skvernais slėpė. Ūkį vesdavo pati. Jei tėvo nebūdavo namie, pasikinkydavo arklį, parsiveždavo į klojimą šieno, kad nesulytų.
Nors ponų valdžia mama nebuvo patenkinta, pamačiusi stribų piktadarybes, jų nemėgo. Kartą rusų kareiviai padarė kratą ant viškų. Elgėsi žiauriai. Po kratos mama ten nerado nei lašinių, nei dešrų. Ji pėsčia nusivijo garnizono kareivių būrį net į kitą kaimą, susirado jų vyresnįjį, kuris davė komandas kratos metu.
Jam pasakė:
-Neturit gėdos atimti lašinius iš daugiavaikės šeimos. Grąžinkit, kitaip skųsiuos aukščiau. -Ji gerai išmokusi rusų kalbą mokykloje, kur viskas buvo dėstoma rusų kalba. Už kalbėjimą su draugais lietuviškai per pertraukas mokinius baudė – palikdavo po pamokų. Kad motina nesiskųstų , tą pačią dieną pavogtus lašinius sugrąžino. Atnešė kareiviai.
Mama dėl Boleslovo daug prisikentėjo - daug ašarų praliejo. Trėmimas – vėl ašaros. Tremtyje mirė jos duktė 14 metų Marytė. Nuo nusilpimo ir smegenų uždegimo. Ant jos kapo atliejau šaukiančio briedžio galvą. Užrašas: “Sesut, tegul tau bus lengva svetima žemė“. Malda stiprino mūsų motiną. Lietuvoje lankė Lėno bažnyčią. Kai kartą pas dukterį atėjęs berniokas kažką nepagarbaus pasakė apie Dievą, mama ištarė:
-Pasiimk savo paltą su šilkiniu pamušalu ir gali išeiti. -Susigėdęs tasai išėjo.
Mus gyvus Sibire išlaikė troškimas sugrįžti į Lietuvą. Visi norėjom mirti savame krašte. Aš grįžau 1957, manęs neregistravo, vėl išvykau į Intą, ten pastačiau namą. 1969 metais sugrįžau vėl, nupirkau Kovarske pusę namuko. Tėvas sutvarkė dokumentus, sugrįžo iš Intos tik 1971metais. Aš su šeima – 1974.
Apie mokslus
Su broliu Antanu mokiausi Taujėnų progimnazijoj. Baigę stojom į Ukmergės gimnaziją, aš –į 5, brolis – į 6 klasę. 1947 metais aš jau mokiausi Ukmergės mokytojų seminarijoje tik vieną rudenį. Liepė stoti į komjaunimą. Bijojau, nes žinojau, kad gausiu užduotį, kad būsiu užverbuotas.
- Kas ne su mumis, tas prieš mus, - tada pasakė man. – Po pusantro mėnesio 1947 rudenį mane ir brolį Antaną areštavo.
1954 Juozas Eglinskas Omsko lagery susižeidė ranką, dirbti negalėjo. Tad rašė eilėraščius
Lietuva
Kaip Nemuno melsva banga,
Kurią į jūrą gena,
Graži gi tujen Lietuva,
Gimtoji mūsų žemė.
Tavaisiais ošiančiais miškais,
Žydra dangaus mėlyne
Atsimenu, tu palikai,
O žydinti Tėvyne.
Nors mes atskirti nuo Tavęs,
Tačiau širdyse mūs tapai
Gėlė neužmirštuolė.
Tikrai sugrįšim – lauki mūs
Su šypsena auksine.
Tau puikios laisvės dienos bus,
O mylima Tėvyne.
2
Nenusimink, sena močiute,
Viena palikusi namie,
Sugrįš pakrypusion pirkelėn
Su laime vaikai mylimi.
Nutils dejonės, klaikios raudos,
Nutils vaitojimai žmonių
Ir laisvės varpas gaus kaip gaudęs
Virš Lietuvos žalių kalvų.
Prašvis Tėvynei laisvės rytas,
Sugrįš tremtiniai iš rytų.
Gyvenimas bus naujas rytas
Papuoštas laimės vainiku.
Sugrįšim mes miškų takeliais,
Ištarsime „Sveika, gyva“,
Miškais papuošta ir kalneliais
Marijos žeme Lietuva.
3.
Kai sutemos bučiuoja žemę,
Saulutė leidžias vakaruos,
Ateina liūdesys į širdį
Ir ilgesys gimtų namų.
Mačiau aš verkiančią motulę,
Palinkus tėvą dirvoje.
Oi, kaip norėčiau jiems padėti,
Bet esu priešų rankoje.
Oi, kaip norėčiau dar sugrįžti
Prie laisvėj paliktų draugų,
Paguosti motiną, tėvelį,
Parnešti jiems puikių gėlių.
Pakėliau galvą iš svajonių –
Plieniniai grotai prieš akis.
Užvertas kelias man į laisvę –
Paliko vien liūdna širdis.
1954, Omsko lageris.
