Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Rasa Griškevičienė.1990.
Iš visos Lietuvos į Ukmergę susirinko buvę politiniai kaliniai – „Norilsko Vyčių“ korporacijos nariai. Dvi dienas čia vyko jų konferencija.
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis – galingas, rūstus!
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos, Norilsko dangus.
Dzūkų girios, Žemaičių arimai
Ir Aukštaičių melsvi ežerai,
Nepaliksime jūsų vergijoj,
Kils į kovą šiaurės kaliniai.
Nesileido saulutė tą dieną
Už aukštųjų Norilsko kalnų,
Vyrai ryžosi durtuvų sieną
Laužt krūtinėmis savo kartu.
Tėviškėlės laukų pasiilgę,
Merkės lino melsvieji žiedai.
Rausvos rožės krūtinę suvilgė –
Krito narsūs šiaurės kaliniai.
Turbūt retas kuris yra girdėjęs šituos posmus, retas kuris žino, kad tai – buvusių politinių kalinių – Norilsko sukilėlių himnas – priesaika, gimęs prieš pusšimtį metų tolimojoje šiaurėje. Ir žodžius, ir muziką jam parašė vienas iš tų pačių kalinių – kunigas Česlovas Vasiliauskas, šiandieną gyvenantis Molėtuose. Visi, kas tą dieną išgirdo vyrus, po tiek metų vėl kartu giedančius savo himną, sunkiai tramdė ašaras – iki širdies gelmių jaudino gerumu dvelkiantys šitų žmonių žvilgsniai, nuoširdus džiaugsmas, vėl išvydus seną draugą. Juk buvo tokių, kurie nesimatė ištisus dešimtmečius.
Bronislovas Juzelėnas ir Adolfas Petrulaitis buvo klasės draugai. Mokėsi tuometinio Ramygalos rajono Krekenavos vidurinėje mokykloje. Nepėsčia klasė buvo: berniokai drąsūs, išradingi, turintys savo nuomonę. Enkavedistams nepatiko, kad jie įkūrė savo nekomjaunuolišką organizaciją, per daug politikuoja, nusiteikę patriotiškai. Adolfo „reputacija“ buvo ypač nepavydėtina – dar 46-aisiais į Vorkutą buvo ištremtas jo tėvas su seserimi, panašių „nuodėmių“ užteko ir kitų biografijose.
51-ųjų spalio 21 dieną saugumiečiai susėmė visą jų grupę. Dvidešimtmečiai buvo kaltinami pagal garsųjį 58 straipsnį – tėvynės išdavimu. Adolfas buvo ką tik įstojęs į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Nei jis, nei Bronius, nei kiti per daug nesibaimino – manė, tai greičiausiai nesusipratimas arba klaida – argi jie kokie nusikaltėliai. Jauni, žingeidūs, savarankiški, šiek tiek padykę... Jie netikėjo iki pačios paskutinės akimirkos. Ir net teismo metu, kai salėje nuaidėjo negailestingas nuosprendis – nuteisti 25 metams kalėjimo ir tremties – netikėtai patiems budeliams nugriaudėjo teisiamųjų juokas: vaikinai pagalvojo, kad juos paprasčiausiai gąsdina...
Deja. Pusmetis Šiaulių kalėjime. Lukiškių paskirstymo punktas ir... dusinantys vagonai, dardantys į šiaurę. Adolfas prisimena: pakeliui į Krasnojarską traukinys sustojo Čeliabinske. Juos visus nuvarė į kalėjimą. Žmogus prie žmogaus, nei atsisėst, nei pasisukt. Regis, kameroje neliko nė gurkšnio oro, kaliniai pradėjo alpti. Adolfas išvydo blausiai šviečiantį plyšelį tarp grindų ir durų, šiaip ne taip pasilenkė prie jo, įkvėpė oro ir, netekęs jėgų, čia pat sukniubo. Atsipeikėjo nuo aštraus skausmo ausyje – skersvėjai pripūtė ne tik šviežio oro..
Krasnojarske traukinys savo kelionę baigė. Čia jau buvo atgabenti tūkstančiai ir kitokių kalinių – vagys, žudikai, įvairaus plauko recidyvistai. Juos visus sumaišė su politiniais kaliniais, kurių buvo gerokai mažiau. Dar traukiny lietuviai sutarė su ukrainiečiais – laikysis visi drauge. Kad ir kas būtų, kartu negandas įveikti bus lengviau.
Geležinkelio stoty bangavo minios žmonių. Toje sumaištyje Adolfas pasimetė su draugais ir, palikęs pažįstamam ukrainiečiui saugoti savo ryšuliuką, nuėjo ieškoti lietuvių. Grįžęs rado bičiulį labai susikrimtusį: priėjęs kažkoks „bandziūga“ kyštelėjo prieš nosį peilį ir atėmė abu ryšulius.
-Ryžausi surasti vagišių, – prisimena Adolfas. – Manau sau, taip ar taip gyvenimo jau nėra, blogiau nebus. O maišiuko gaila – ten milinės kelnės, kojinės, kepurė, džiūvėsiai...
Susirado grupės sėbrus, ėmė su jais derėtis. Matydami ne tokį jau bailų lietuvį, šie pasišovė surasti dingusį ryšulį. Deja, grąžino tik kepurę su džiūvėsiais, tiek tebuvo likę jo mantos. Bet pagailėję, dar pridėjo „bušlatą“ – šimtasiūlę ilgesniais skvernais, ji vėliau labai pravertė.
-Iš Krasnojarsko Jenisiejumi išplaukėm į Dudinką, iš ten – į Norilską, – tęsia bičiulio šneką Bronislovas Juzelėnas. – Sukišti į triumus, nematėme, kada temsta, kada švinta. Maitinami vien džiūvėsiais ir kruopų buiza, visi ėmė sirgt baisia cingos liga: dėl vitamino C trūkumo sutino sąnariai, žmonės nebegalėjo pajudėti, kamavo neišpasakyti skausmai.
-Norilske savo kojomis jau nebepaėjau, jeigu ne draugai... – mosteli ranka Bronius. – Iki lagerio dar reikėjo eiti 10 kilometrų, ir vis į kalną...
Tiems, kurie buvo visai nusilpę, leido dirbti lengvesnį darbą – raugti žiemai kopūstus. Tie kopūstai, beje, ir išgelbėjo ligonius – tai buvo vieninteliai vitaminai ant vargano pietų stalo. Kiti dirbo statybose, klojo geležinkelio pabėgius į šachtas. Tik neseniai Norilską ėmė vadinti tikruoju vardu – kalinių miestu, t.y. miestu, pastatytu kalinių rankomis, nors užrašas jame ir dabar skelbia, kad Norilską pastatė... komjaunuoliai. Tik turbūt tarybinė literatūra nieko nepasakoja apie šitų „komjaunuolių“ sukilimą, prasidėjusį po Stalino mirties. Katorgiškas dvylikos valandų per dieną darbas 40 laipsnių šaltyje, grotos ant langų lageriuose, žeminantys numeriai ant drabužių, visiškas nesiskaitymas su žmonėmis – tai ir tapo dingstimi pradėti sukilimą. Vieną dieną kaliniai neišėjo į darbą. Su atvykusiais iš Krasnojarsko pareigūnais jie net nemanė kalbėtis, pareikalavo komisijos iš Maskvos. O kai tokia prisistatė, įteikė jai savo reikalavimus: nuimti grotas ir numerius, sutrumpinti darbo dieną, pagerinti maistą.
-Išsilaikėm dvylika dienų, – prisimena Adolfas. – Po to į lagerį privežė kareivių, ėmė vaikyti žmones. Mūsų grupelę išvarė iš zonos į karjerus. Neabejojom – veda sušaudyti. Eidami užtraukėme: „Augo girioj ąžuolėlis...“
Nesušaudė. Pavaikę parvarė atgal į barakus. Ir – visų nuostabai – atnešė šiltos žirnių sriubos. O kitą dieną davė net konservų. Tai jau buvo šis tas. Kaliniai juokavo – matyt, Amerikos Raudonasis Kryžius mus šelpia...
Valdžia pabūgo. Tačiau nedovanojo. Tais pačiais 53-aisiais už bausmę iš Norilsko per Dudinką, Krasnojarską, Vladivostoką ištrėmė politinius kalinius į Magadaną.
-Valdžia galvojo, kad išsklaidydama mus po skirtingus lagerius, numalšins mūsų pasipriešinimą, palauš maištingą dvasią, – pasakoja ukmergiškis Vytautas Laugalys. – Įvyko atvirkščiai: kur tik apsigyvendavo lietuviai su ukrainiečiais, tuoj prasidėdavo bruzdėjimai: nulaužydavom grotas nuo langų, viešai sudegindavom numerius nuo drabužių, neleisdavom kareiviams tyčiotis. 54-aisiais šachtoje šventėm vasario 16-ąją.
-Vis prisimenu, kaip, gavęs algą, pagaliau nusipirkau tris kepaliukus duonos, – graudžiai šypteli Adolfas. – Apskaičiavau, kaip valgysiu, kad užtektų iki kitos algos... Kad ilgiau jausčiau burnoje jos skonį, net nekramčiau – tik čiulpiau. Bet kur tau – kad ir kaip stengiausi taupyti, per tris dienas viską suvalgiau...
-O ar atsimeni, kaip šventėm Velykas, – vėl pagyvėja Bronislovas. – Ką turėjom iš namų gavę, viską susinešėm, susidėję net butelaitį nusipirkom...
Ir vėl liejasi prisiminimai, vyrų šnekoms nėra nei galo, nei krašto. Tik stebina viena – balse jokio pykčio ar noro keršyti, jokių nuoskaudų ar verkšlenimo. Greičiau atvirkščiai – jie šypsosi, juokiasi, net geraširdiškai pasišaipo patys iš savęs. Žvelgiu į juos ir galvoju – taip gali tik stiprios dvasios, tvirti ir išdidūs žmonės. Nesugniuždyti, nepalūžę, išsaugoję savo tikėjimą ir gerumą. Šita jų dvasinė ramybė, sugebėjimas išklausyti, pagarba kito nuomonei, atlaidumas, pamaniau tada, labai praverstų ir mūsų parlamentarams. Ir jų patirtis. Vertinant ir analizuojant. Teisiant ir pasmerkiant. Net ginčijantis. Ir šiek tiek gėda pasidarė, kai vienas iš susitikimo dalyvių pratarė:
-Kur ten mums, seniams, prie valdžios... Mes juk ir aukštųjų nespėjom baigti, ne visi ir galėjom mokytis... Argi kas dabar klausys mūsų...
O be reikalo. Ir todėl gerai, kad dar praėjusiais metais Tremtinių sąjunga sukvietė Norilsko politinius kalinius į pirmąją konferenciją Vilniuje. Tada, rugsėjo 8-ąją, ten ir buvo įkurta „Norilsko Vyčių“ korporacija. Šiemet seni draugai susitiko Ukmergėje. Tokie susitikimai žada tapti gražia tradicija: kiekvienais metais rugsėjo aštuntąją – tautos šventės dieną – susirinkti kuriame nors mieste.
Ne itin svetingai šį kartą Ukmergė sutiko renginio dalyvius – abi dienas pliaupė lietus, mieste telkšojo balos, dar pilkesnis atrodė senamiestis, kai svečiai panoro pasivaikščioti po miestą. Bet jie tarsi ir nepastebėjo niūrių ankstyvo rudens spalvų. Ilgai grožėjosi Nepriklausomybės paminklu, papuošę jį didžiuliu gėlių krepšeliu, liko sužavėti Ukmergės bažnyčia, kur sekmadienio rytą buvo laikomos šv. Mišios už tremtinius.
-Norilsko vyrai dar uždainuos! Ir ne kartą! – atsisveikindami tvirtai spaudė ranką svečiai. Tikiu – dar susitiksime ir Ukmergėje.
,
Prieš penkis dešimtmečius...
