Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Zuzana Stunžėnienė
Smėlio kalnelis Mažeikiškėse priglaudė svetingos sodybos muziejaus Daumantiškiuose šeimininką Soterą Marcinkų. Žmogų, kurio vardą galima rašyti didžiąja raide.
Būdamas septyniolikos metų, jis pabėgo iš Kauno „Aušros“ gimnazijos ir įstojo į karo mokyklą. Želigovskiui užėmus Vilnių, karo mokykla buvo perkelta į Kauną. Soteras Marcinkus, šios mokyklos kursantas, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.1920 metų spalio 31 dieną mokyklos auklėtiniai buvo nukreipti į mūšį su lenkais ties Giedraičiais.
Soteras Marcinkus, jaunesnysis Lietuvos kariuomenės leitenantas, dalyvavo mūšiuose kaip antrojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulko karys. Vėliau jis tarnavo antrajame ulonų kunigaikštienės Birutės pulke. Kai jis atėjo į trečiąją dragūnų „Geležinio vilko“ pulką, jau turėjo Lietuvos kariuomenės kapitono bei majoro laipsnį.
1940-ieji... Kraupūs sovietų okupacijos metai. Lietuvos kariuomenės kareiviai buvo naikinami, kalinam, tremiami į Sibirą. Tais metais buvo suformuotas ir Lietuvos kariuomenės korpusas. Pulkas stovėjo Pabradėje. Prasidėjus karui su Vokietija, sovietų valdžia įsakė jam trauktis. Besitraukiantį kavalerijos pulką bombardavo vokiečių lėktuvai. Skeveldra užmušė Sotero Marcinkaus žirgą. Raitelis pateko po kritusiu savo arkliu. Sužeistas į koją ir praradęs sąmonę, jis vėliau atsipeikėjo vežime. Greta jojo du rusų politrukai.
Pasveikusį S. Marcinkų pasiuntė dėstyti į karo mokyklą, kurioje buvo ruošiami kareiviai frontui. Kai buvo suformuota 16-oji Lietuviškoji divizija, papulkininkis Soteras Marcinkus dirbo šios divizijos štabe, buvo bataliono vadas.
Pokario metais S. Marcinkus dėstė karinius mokslus veterinarijos akademijoje, politechnikos institute, žemės ūkio akademijoje. Jis – Marcinkų muziejaus-sodybos iniciatorius ir kūrėjas. Maironio giminaitis, nepabūgęs tuometinių LKP rajono komiteto sekretorių grasinimo „buldozeriais sulyginti muziejų su žeme“, atkakliai dirbo savo darbą: rinko senosios lietuvių buities rakandus, didino muziejų, dailino kiemo puošmenas. Drauge su žmona tautodailininke Alfreda Marcinkiene įkūrė paveikslų galeriją.
-Dvidešimt metų kūrėme viską savo lėšomis, – prisimena velionio našlė. – komiteto pirmininkas Alfonsas Bernotas yra padėjęs įsivesti telefoną, nutiesti į muziejų kelią. Dėkui jam.
Kitiems vadovaujantiems rajono darbuotojams nerūpėjo kuklus muziejus – didelis dviejų žmonių nuveiktas darbas Lietuvos kultūros labui.
Žmogus išėjo netikėtai, dirbęs daug ir nespėjęs išgarsėti. Jis buvo nepartinis, tad nenorėjo, kad į paskutinę kelionę lydėtų buvę 16-osios divizijos bendražygiai, kurie, prisisegę sovietinius medalius, užėmę aukštus postus, visais Tarybų valdžios egzistavimo metais naudojosi privilegijomis. Nepanoro Lietuvos savanoris grįžti į šeimos kapą Petrašiūnuose – pasirinko kuklias Mažeikiškių kaimo kapinaites. Juk Ukmergės apskrities žemėje (anuomet jai priklausė ir Giedraičiai) jo draugai kovėsi prieš lenkus už Lietuvos laisvę. Tai jo, kupino jaunystės ryžto ir patriotizmo Lietuvos kario, žemė...
Ir laidojo šį žmogų ne iškilmingas kortežas, o artimųjų ir geriausiųjų draugų palyda. Karstą vežė arkliu – taip romantiškasis ulonų pulko karys pageidavo būti laidojamas. Taip jis išreiškė ištikimybę kovų žemei ir savo žirgui.
Tik keista, kad šio žmogaus darbą ir asmenybę pamiršo „Draugystės“ kolūkio ir Pabaisko apylinkės vadovai, Pabaisko mokykla.
Kiek daug Soteras Marcinkus būtų papasakojęs jaunai kartai! Juk tėvynės meilės dvasia degė jo geroj širdy iki pat mirties, juk jo darbai nesiskyrė nuo žodžių. 88-erių metų Lietuvos savanoris, išeidamas į smėlio kalnelį, paliko didelį atsiminimų pluoštą, iš kurio gims knyga apie Lietuvos kareivio praeities kelius.
...Plazdėjo po kryžiumi per Vėlines atminimo žvakės. Bet šio žmogaus gyvenimas nesibaigė mirtimi – jis liko tarp mūsų savo darbais ir idėjomis.
