Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša.1988.
Pradžiugino ir nustebino J.Daunio mintys, išsakytos rugsėjo 8 dienos „Gimtosios žemės“ numeryje , skyrelyje „Kokie mes?“. Norisi tikėti, kad mūsų rajoninis laikraštis taps drąsesniu ir kovingesniu. Iki šiol drąsą pareikšdavo gan retai, matyt, tik valdžios užsakymu, kai reikėdavo aptramdyti keliančius balsą prieš valdžią žmones. Tiesa, neseniai buvo gan drąsiai rašyta apie buvusį „Gimtosios žemės“ kolūkio pirmininką, dabar gan sėkmingai įsitaisiusį kito rajono ūkio vadovu. Taigi, kartais norisi sušukti – „Valio!“ „Gimtosios žemės“ redakcijos kolektyvui. Rašyti, diskutuoti, polemizuoti tikrai yra apie ką.
Smagu, kad rajono vadovai vis dažniau įsiklauso į žmonių mintis, pasiūlymus. Laikraštyje pasigirdo balsų dėl miesto gatvių pavadinimų. Manau, kad nereikia galvoti naujų vardų, reikia grąžinti senuosius, ir to visiškai pakaks. Tiek žmogus, tiek upė, gatvė, mokykla turėtų nugyventi gyvenimą su savo atsineštu vardu. Ar nenuskriaudėme 1-osios vidurinės mokyklos, atimdami iš jos J.Basanavičiaus vardą?
Bendromis skaitytojų ir laikraščio darbuotojų pastangomis auginkime ir brandinkime dar liauną tiesos daigą. Tegu visų lūpomis prabyla mūsų žemės kančios, skauduliai ir skriaudos. Juk ir iš mūsų rajono buvo žmonių, nepelnytai ištremtų, patyrė begales žiaurumo bei skausmo. Gal dar yra užsilikusių ir tų, kurių sąžinės suteptos nekaltų žmonių krauju. Derėtų viešai ir drąsiai juos demaskuoti.
Ilgus metus mūsų spaudos puslapiuose aprašomų dirbančiųjų veiklos rezultatai buvo svarbiausias faktorius. Nebuvo kalbama nei apie jų dorovę, nei apie moralę, nei apie gyvenimo sąlygas...
Laikraščio puslapiuose vertėtų dažniau prabilti ir pedagogams. Įdomu būtų išgirsti mokytojų mintis apie mokyklos, gimtosios kalbos, istorijos mokymo problemas. Neišnyko dar profesinio orientavimo bėdos. Pavyzdžiui, į Veprių profesinę technikos mokyklą orientuojami tik įvairūs įskaitininkai, pašalinti iš technikumų, sunkiai auklėjami nepilnamečiai.
Kažkodėl tyli ir kultūros darbuotojai. Ar nenusibodo nesibaigiančios popierinės ataskaitos, darbas tik dėl apžiūrų ir konkursų? Kodėl apie tai nepasikalbėjus ir nepersitvarkius?
Šeimyniškai apsidairykime po savo rajono gamtos kampelius. Juk daugelis upių, upelių, ežerų – užteršti. Miršta kadagių draustinis ir pušynai netoli Veprių. Sušukime apie tai, kol dar galima ką nors pakeisti.
Ukmergiškiai, ar nevertėtų savo laikraštyje pakalbėti ir apie tai, kaip ištaisyti bažnyčiai padarytas skriaudas, kaip ją pasitelkti tautos dorovės, dvasingumo ugdymui?
Pasvarstykime, kaip atgaivinti senuosius liaudies papročius, apeigas, protėvių šventes. Dažniau prisiminkime ir pakomentuokime kai kurias senosios Lietuvos datas...
Gerbiami skaitytojai, padėkime kurti drąsų, kovingą, teisingą savo rajono laikraščio veidą. Vieniems redakcijos darbuotojams tai per sunku. Drąsiai kalbėkime apie tiesą, kad ir gyvenimas, ir mes patys taptume doresniais, sąžiningesniais.
