Ukmergė: Eilėraščiai. Mes prie kanklių gimėm ir pražilom...

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį

Vincas Lukša

Mes prie kanklių gimėm ir pražilom,

Kol išmokome vertus minėt,

Ir spurdėjo rankose vaidilų

Būsimų tautos kelių pynė.

Aukurų senų dabar pakanka:

Daug jų mintyse ar paslapty.

Pulką smuikų laumė vertė kanklėm.

Jų širdis tokia talpi, plati.

Gelmėse-vien ąžuolynų raudos.

Žodžiai nuskriausti, žila pilis.

Atminties bedugnę, gilią, skaudžią,

Dar negreit tiesos liūtis prilis.

Mus didieji gainiojo ir vaikė,

Sakė, jog bejėgiai mes be jų-

Mokosi kankles paliesti vaikas.

Galgi širdį Lietuvos pajus.