Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Rasa Griškevičienė. 1990.
„ Kai oranžiniai sparnai patikimai ėmė nešioti lėktuvą, ir jis pradėjo tolti nuo vandens bei nenoriai kilti, lakūnai atsikvėpė lengviau. Kažkurią iš tų akimirkų laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte laikrodis skambiai išmušė dešimt valandų. Kaip ir visad vidurvasario dieną tokiu laiku Laisvės alėja ir kitos gatvės buvo tuščios, – moksleiviai ir studentai atostogauja, įstaigose ir fabrikuose – darbo valandos. Bet po vidurdienio Kauno radijas paskelbė sensacingą pranešimą: Steponas Darius su Stasiu Girėnu skrenda į Lietuvą!“
Tą šeštadienį, kai virš Deltuvos laukų žmonės išvydo neįprastą akiai baltasparnį lėktuvą, buvo prabėgę gal tik šimtas valandų nuo tos atmintinos dienos, kai visa Lietuva paminėjo 57-ąsias garsiųjų mūsų lakūnų žūties metines. Ne vienas tąsyk, užvertęs galvą į dangų, ilgai stebėjo tą svečią nebuvėlį, kuris nelyginant grakšti paukštė gražiai suko ore ratą po rato. Ir nieko nuostabaus, kad dažnam iš mačiusiųjų šitą skrydį nejučiom kilo tokia graži asociacija. Tuo labiau, kad ir lakūnai buvo du...
Žinoma, remonto mechaninės gamyklos techninio skyriaus viršininkas Vygintas Laužadis ir autotransporto įmonės suvirintojas Zigmas Krogertas mane pataisys, jog jie ne lakūnai, o tik pilotai mėgėjai. Ir romantikos jų kasdienybėje ne tiek jau daug, kaip kokiam poetiškai nusiteikusiam prašalaičiui regisi. Juk lėktuvas pagamintas jų pačių rankomis, o tai ne taip jau paprasta.
... Dar prieš dvidešimt metų prie „Vienybės“ gamyklos susibūrė skraidymo mėgėjai, kuriems ėmėsi vadovauti Zigmas Krogertas. Iš Prienų vyrai įsigijo keturis sklandytuvus, ėmė skraidyti. Bet po poros metų garsioji daugiažodė organizacija, kurios niekas kitaip ir nevadina, kaip „dosafu“, likvidavo skraidymo mokyklą, o sklandytuvai iškeliavo atgal į Prienus.
1976-aisiais baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, į Ukmergę sugrįžo Vygintas Laužadis. Dar studijų metais draugo suviliotas, jis ėmė lankyti aviacijos sporto klubą, tad į namus parsivežė jau ne tik bendrą supratimą apie lėktuvus. Su paskyrimu pradėjęs dirbti inžinieriumi mechaniku autotransporto įmonėje, jis susipažino su Zigmu Krogertu. Surado ne tik bendrą kalbą. Bendri buvo ir pomėgiai.
„Lituanikos“ variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi neatšaukiamą sprendimą – įveikti Atlanto platybes!“
... 1980-aisiais Vygintas su Zigmu susikonstravo nediduką lėktuvą, ėmė juo skraidyti. Tačiau neilgai juo džiaugėsi – šį kartą pradėjo kabinėtis valstybės saugumo komitetas. Pagaliau skraidyti jiems uždraudė, lėktuvą liepė išardyti. Motyvai buvo labai „svarūs“: girdi, nuosavybės įstatyme nėra nieko pasakyta apie nuosavus lėktuvus, taigi toks daiktas negali būti privati nuosavybė... Matyt, pareigūnai baiminosi, kad pilotai mėgėjai, skraidydami virš miškų, nepastebėtų ko nors nepageidautino...
Išeitis buvo viena – kurti kokį nors klubą, kuris savo žinioje galėtų turėti lėktuvą. Kaip ir reikalauja tarybinės instrukcijos... “Sponsorium“ sutiko būti Deltuvos kolūkis, ir 1985-aisiais buvo įsteigta skaraidymo sporto sekcija. Ūkio vadovai už penkis tūkstančius rublių nupirko sklandytuvą, SDAALR paskyrė jiems kambarį, kuris tapo ir dirbtuvėmis, ir garažu.
Tada bičiuliai ir nutarė sklandytuvą paversti lėktuvu. Vygintas braižė, skaičiavo ir vėl braižė, Zigmui teko visis šaltkalvio darbai. Ir štai viensparnis mikrolėktuvas pakilo į orą. Jis vienvietis. Kai už vairo Vygintas, Zigmas stebi jį, būdamas ant žemės. Šventa taisyklė – skraidyti taip, kad bičiulis tave matytų. Taip ramiau abiems.
Pusvalandžiui išsilaikyti ore reikia dešimties litrų benzino. Žinoma, pilotams jo niekas nepasiūlo, tenka paprasčiausiai nuvogti jo nuo savo automobilio. Bet gi lėktuvas irgi savas... Pakilę į 300 metrų aukštį, vyrai paprastai skrenda 80 kilometrų per valandą greičiu.
-Į didesnes aukštumas nesiveržiam, kad netrukdytume didesniems lėktuvams. Ir greičio nedidiname, nors variklis tam ir pajėgus, – pasakoja Vygintas. – Kai ilgiau pavaikščiojęs žeme, pakyli į orą, kurį laiką būna lyg ir nejauku, bet labai greitai apsipranti, o tada pradedi pastebėti, kokia graži iš viršaus žemė...
„Mes skrisime į Lietuvą! Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo – tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlantiko vandenyno oro sroves, o taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.“
Toje pačioje skraidymo sporto sekcijoje pluša ir kita grupelė pilotų mėgėjų. Tai vienybiečiai Zenonas Augutis ir tėvas su sūnumi Radziai – Apolinaras ir Romas. Jie taip pat konstruoja lėktuvą – šiek tiek kitokį, dvisparnį. Kai buvo rašomas straipsnis, vyrai kaip tik ruošėsi skrydžiui naujuoju lėktuvu.
Lietuvos ultralengvųjų skraidymo aparatų federacija kasmet ruošia sąskrydžius, kuriuose pilotai mėgėjai demonstruoja savo sugebėjimus, dalijasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų. Rugsėjo mėnesį įvyksiančio sąskrydžio Vygintas su Zigmu ypač laukia. Ir ruošiasi jam, nes laikys egzaminą piloto mėgėjo teisėms gauti. Reikės ne tik savo viensparnį pademonstruoti, bet ir kartu su instruktoriumi paskraidyti komisijos paskirtu lėktuvu.
Speciali skraidymo knygelė – tarsi dienoraštis, kuriame telpa visa lėktuvo ir jo pilotų istorija. Įdomu, kad bičiuliai neskaičiuoja, kiek kartų kilo į padangę – fiksuojamas ore išbūtas laikas. Štai Vygintas Laužadis skraidė 10, o Zigmas Krogertas – 20 valandų. Svarbiausia, kad nelytų ir nepūstų stiprus vėjas. Neseniai centrinė televizija transliavo reportažą iš Maskvoje vykusio aukciono, kuriame panašus lėktuvas buvo parduotas už 65 tūkstančius rublių...
Atsilygindami savo šefams – Deltuvos kolūkiui, kiekvieną vasarą abu bičiuliai sėda prie kombaino vairo ir padeda ūkio žemdirbiams nuimti derlių. Tokia graži draugystė tęsiasi jau daugelį metų. Ir neatsitiktinai vyrų mintyse krebžda naujas sumanymas – konstruoti didesnį, dvivietį lėktuvą. Juo būtų galima barstyti trąšas, o svarbiausia – skraidyti dviese.
Jau geras pusmetis pilotų dirbtuvių duris varsto ir jaunasis padėjėjas Rimas Blažys. Baigęs Jonavos profesinę technikos mokyklą, jis pradėjo dirbti baldų fabrike. Rimo – staliaus baldžiaus – specialybė čia labai praverčia, tuo labiau, kad vaikinukas rimtai domisi šiuo sportu. Vyrai įsitikinę: turėdami tokį talkininką, jie tikrai sukonstruos dvivietį lėktuvą. Ir tada įgyvendins savo gražų sumanymą: nuskris abu į Soldino lauką ir iš lėktuvo numes į žemę puokštę gėlių. Dariui ir Girėnui.
„Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengsimės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasiekimai tegu sustiprina tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jeigu Neptūnas ar galingasis audrų perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauks Lituaniką pas save, – tada tu, jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenų dievai būtų patenkinti tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų tavęs į didįjį teismą.
Lituanikos laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams“.
(Iš Dariaus ir Girėno testamento)
