Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša.1990.
Pasaulyje nėra kito „tokio šviesaus ir kantraus kaimiečio kaip mūsiškis lietuvis“. Šie poeto Antano Miškinio žodžiai tiktų apibūdinti jo paties asmenybei. Dabar jam būtų 85-eri, tačiau jau šešetą metų po Lietuvą vaikšto tik jo kūrybinis žodis, nešdamasis kartu iš Sibiro dangaus šaltų žvaigždžių nupintą kankinio vainiką. Šie mokslo metai buvo pirmieji, kai į Antaną Miškinį mokykliniuose vadovėliuose žvelgiama kaip į tremties poetą, poetinio braižo požiūriu artimą B. Brazdžioniui, S. Nėriai, J. Aisčiui.
Tremties Kalvarijoms poetas buvo pasmerktas 1948 metais už akių-25 metams ir apie savo nebūtas kaltes tesužinojo, bebaigdamas Gulagų Golgotą. Oriai sutiko žinią apie suėmimą. Suimant karininko paragintas „Nu, pojechali.“, su jumoru teatsakęs:“Jechatj tak jechatj, skazal vorobej, kogda koška schvatila jevo za chvost“. Gal K. Preikšo pasiūlymu parašyti naujo, tarybinio Lietuvos himno žodžius-pagal pasiūlytą tematiką-priėmimas ir būtų palengvinęs poeto dalią, tačiau jo dvasia ir sąžinė nesutiko būti Doros išdavikėmis. Juk doram žmogui, anot Miškinio, nesukliudo išlikti doru jokios-net sunkiausios-gyvenimo sąlygos ir aplinkybės.
Išlikęs šviesus mintimis, poetas 8,5 metų ilgumo tremties kely augino ir stiprino jaunesnių savo likimo draugų dvasią, dėstydamas pasaulinę literatūrą, atskleisdamas lietuvių kalbos grožį. Tremty sukurtos jo psalmės ir eilės, kaip prisimena Vyt. Jakelaitis, „guodė nuskriaustus, kėlė nulūžusius, žadino viltį (...). Jos buvo reikalingos kaip balzamas mirštančiam, kaip vanduo ištroškusiam, kaip oras dūstančiam“. Jos prabyla rūsčia nepriklausomybės, laisvės netekimo tiesa, užklupus Lietuvą baisiam devyngalviui, gaisrais, kerštu ir mirtim besišvaistančiam, pragarą atveriančiam. Paniekos, prakeikimo susilaukė iš A. Miškinio ištikimi totalitarinio režimo tarnai. Sibiro Kančių Žemės būtį poetui praskaidrino meilės Tėvynei šviesa. Ir šiandien negali nesijaudindamas skaityti prarastos tėvynės, šeimos židinio šilumos ilgesiu dvelkiančių posmų.
Iš tremties poetas grįžo „stebėtinai ramus, lyg būtų pergyvenęs nemalonų nuotykį, kuris ilgam nutraukė jo kūrybinį darbą ir labai nuvargino. Nebuvo nei perpykęs, nei įtūžęs, nenešiojo užanty pagiežos. Nebuvo praradęs nė kiek taurumo ir savigarbos“ (Vyt. Jakelaitis).
Jau negali matyti poetas, kaip Lietuva, „šviesių šventadienių gražuolė“, eina „su rūtų šakele plaukuos“ laisvėjimo keliu, nešdama ant savo kruvinų pečių sunkią, didelę naštą.
Toliau gyvena su mumisa poezijos posmuose išlikęs poetas Antanas Miškinis-tremties poetas, išlikdamas mums Doros ir Sąžinės išsaugojimo-net sunkiausiomis sąlygomis-pavyzdžiu galimų sunkių išbandymų akivaizdoje,-pasirinktame kelyje į Laisvę.
