Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša. 1990.
Sąjūdžio suvažiavimo dvejų metų sukakties dienomis mintys nesulaikomai bėga į Lietuvos Sąjūdžio gimtadienį, po to, stabčiodamos šalikelėse, eina priekin tuo trimis rudenimis ir vasaromis matuojamu keliu. Kaip džiugiai ir neramiai suspurdėjo širdis pirmomis 1988- ųjų birželio dienimis, iš tuo metu pasitobulinimo kursuose Vilniuje buvusios kolegės sužinojus, kad jau susibūrė drąsių, Lietuvos gerbiamų žmonių gupė, pasiryžusi žadinti tautą, vesti ją Atgimimo keliu į Laisvę ir Nepriklausomybę. Džiugino, jaudino, stebino, neramino pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo mintys, nuotaika. Su virpančia širdimi dvi dienas ir naktis prarymota prie televizoriaus – didžiuma Lietuvos rymojo prie jo, tapusi nematomu Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo dalyviu. Šykštokas vyriškas ašaras išspaudė tautinės vėliavos grįžimo į Gedimino kalno pilies bokštą iškilmės, himno, herbo, gimtosios kalbos sugrįžimas, ,,Atgimimo laidos“ ankstesnės laidos, dalyvavimas didžiojo Baltijos kelio akcijoje, 1989 ir 1990 – ųjų metų Vasario 16-osios iškilmingi minėjimai Ukmergėje. Be jaudulio negaliu prisiminti rezitencijos aukų perlaidojimo Ukmergėje ir Vepriuose, Lietuvos Nepriklausomybės šventės įspūdingo, už širdies griebiančio paminėjimo Vepriuose, kultūros namuose, su tautinėmis, tremtinių dainomis, eitynėmis Veprių miestelio gatvėmis. Giliai sujaudino Lietuvos 980 – mečiui skirtas vakaras Veprių vidurinėje mokykloje bei į mokyklą sugrįžusi Velykų šventė. Nuoširdžiai džiaugiausi Sąjūdžio atstovų pergale rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, o vėliau – į naująjį Lietuvos parlamentą. Džiugiu nerimu spurdėjo širdis atmintiną Kovo – 11 – ąją. Gyvenau neramiomis džiuginančių rinkiminės kampanijos metu pareikštų būsimų (po to – jau esamų) Lietuvos AT deputatų pažadų įgyvendinimo viltimis – juk pagrindiniai Sąjūdžio intelektualai Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje. Jaudinausi dėl atkurtos Lietuvos Respublikos likimo rūsčiomis desantininkų siautėjimo dienomis. Rodos, širdimi matau ir šiandien kylančią virš Ukmergės kultūros rūmų tautinę vėliavą. Jau nebe taip jaudino rinkiminei kandidatų į Lietuvos AT deputatus kovai išnaudotos atstatytojo paminklo Ukmergės centre atidengimo iškilmės. Jaudindamasis padėjau kartu su kitais parašą, išreikšdamas daugelio Lietuvos žmonių pasiryžimą gyventi ne po TSRS okupacinės kariuomenės Lietuvoje. Ir dabar labai nelengva atsekti, kada ja ne taip pradėjo spurdėti širdis, dalyvaujant Sąjūdžio veikloje – naujojo, sakyčiau, poparlamentinio Lietuvos Sąjūdžio. Ne taip, kaip anksčiau: kai pirmąsyk iš visos širdies giedojome Lietuvos himną (kartais gal – jo pasiilgus – ir ne vien pačiose svarbiausiose, iškilmingiausiose šventėse jis skambėdavo): kai ruošėmės juridiškai paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, kai ėjome į Lietuvos Atgimimą, Tiesą. O gal tas ne taip tik nužymi kito Sąjūdžio etapo pradžią – racionalaus, daugiau protu negu jausmais suvokto. Juk panašiai ir meilė iki brandos metų užauga. Jeigu valdžios siekimas, kova dėl valdžios – Sąjūdžio brandos požymis, tai tokia branda visai nežavi, - juo labiau tada, kai, patekus valdžion, primirštami ankstesni rinkiminiai pažadai, įnirtinga kova su pernelyg išpūstu valdymo aparatu, didžiulėmis išlaidomis, skirtomis pastarojo išlaikymui. Jei Kovo 11 – osios partijos įkūrimas – irgi Sąjūdžio brandos požymis, tai nežavi ir jis. Nežavi taip pat aukštesnėn savivaldybių valdžion nepakliuvusių sąjūdiečių didžiavaldiškos pretenzijos. Stebina – labiau nei anksčiau išpūstas valdžios ir valdymo aparatas. Stebina ir tai, kad suirusios ekonomikos metu vos ne pirmiausia kiek nekukliai pasirūpinta slidokų atlyginimų sau užtikrinimu. Nemaloniai nuteikia naujas Sąjūdžio rajono tarybos pareiškimas apie nepasitikėjimą vos tespėjusiai kojas valdžioje apšilti naujajai rajono valdybai ir jos vadovams. Kažin, ar tai ne ultrarevoliucingumo, beatodairiškumo valdžios vertinimo manijosapraiška? Atrodo, kad gerokai nuseko Sąjūdis, daugeliui jo pirmosios bangos į aukštesnę ar žemesnę valdžią patekus, savarankiškesnio ir kritiškesnio mąstymo žmonėms iš jo veiklos pasitraukus. Dalis sąjūdiečių į Kovo 11- osios partiją ką tik susikūrė. Nusekęs Sąjūdis ne visada sugeba širdies gilumas pasiekti. Gyvas Sąjūdis žmonėmis. Jis bus, kol bus žmonėms reikalingas. Ir toliau lieku širdimi ir mintimis su Lietuvos Sąjūdžiu – kaip masiniu judėjimu, išreiškiančiu tautos kolektyvinę sąžinę. Didžiuojuosi, kad Lietuvos Atgimimo sąjūdžio pramintu keliu jau eina ne viena irstančios totalitarinės imperijos tauta. Joms lengviau – gali pasimokyti iš mūsų padarytų klaidų.
Sąjūdis eina į visų mūsų ateitį jau ne kaip valdžios siekėjas, o kaip tiesos, teisingumo, švarios sąžinės, tautiškumo, laisvės gynėjas, jausdamas paramą konkrečiu darbu tų, kurie nebuvo formaliai įsirašę į sąjūdiečius, bet dvasioje išdidžiai ir oriai nešė nesuteptą lietuvio vardą, doro žmogaus vardą. Labai reikia, kad gausėtų kaip tik tokių kukliai, ramiai, sąžiningai, kūrybingai savo darbą dirbančių sąjūdiečių savo dvasia gretos. O dvasios nei užmuši, nei nukankinsi, nei beprotnamin uždarysi, nei ištremsi, nei įkalinsi, nei kitokia pakeisi, nei nutildysi, nei supančiosi – tik skaudžiai užgauti gali.
Gi sąjūdietiškai Respublikos įstatymus leidžiančiai ir juos vykdančiai valdžiai būtų labai pravartu į save tarsi iš šalies pasižiūrėti, rinkiminių kovų kalbas prisiminti. Kiek rizikinga parlamentarams save televizorių ekranuose visos Lietuvos vertinimui pateikti. Žmonės jau pamatė, perkando, kas yra kas. Gal dėl to taip sunkiai gimdomas mūsų Aukščiausioje Taryboje ir deputatų atšaukimo mechanizmas.
Atrodo, kad jau baigiasi mitingų, piketų laikotarpis, dažnoki sąjūdietiški (tik ne visada skaitlingi ir produktyvūs) pasiposėdžiavimai, jų protokolavimai. Lieka ramus, konkretus kasdieniškas darbas, tautiškumo ugdymas savo šeimose. Lieka dvasios bendraminčių ryžtas ginti lietuvybę, dorą, laisvę, tiesą, teisingumą, neleidžiant prisnūsti savo, kartu ir šalia gyvenančių bei dirbančių žmonių sąžinei.
Gal senu inertišku keliu ir toliau riedanti mūsų šiandieninio gyvenimo kasdienybė įvairių pereinamųjų dalykų ir laikotarpių – prilaiko ne taip spurdėti širdį.
Plak, manoji širdie, taip, kaip gali, - natūraliai, nuoširdžiai, be vaidybos, jaunatviškai, dažnai pasikviesdama į nesibaigiančią dvasios jaunystės šventę iki ašarų jaudinančią, giliai širdimi išgyventą Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio vaikystę.
