Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Zuzana Stunžėnienė. 1990.
Lietuva – sušaudytų dainų kraštas su sulaužyta ir išniekinta istorija. Mums buvo uždrausta žinoti, jog pokary jauni vyrai išėjo ginti tėvynės... Už tai jų kūnus mėtė turgaus aikštėse, nepalaidotus palikdavo šiukšlynuose ar grioviuose...
Kančios istoriją draudė žinoti, nes jie, ateiviai iš Rytų, bandė paslėpti nuo pasaulio savo kruvinus darbus okupuotoje Lietuvoje. Šiandien net tikėję Rytais įsitikina, kokia agresyvi savarankiškos Lietuvos atžvilgiu Sovietų Sąjunga. Provokacijos tam, kad sukeltų skerdynes (šį metodą jie jau išbandė Tbilisyje, Baku ir kitur). Ir abejingieji jau suprato, kad tik okupantas gali tankais važinėti per miegantį Vilniaus miestą, grasinti karo malūnsparnių grėsmingu skraidymu, užgrobti pastatus ginkluota jėga.
1990-ieji kartoja 1940-ųjų situaciją. Lietuvos vyresnioji karta išlaikė atmintyje visą skausmą – tremties ir kalinio dalios tragizmą, kolektyvizacijos smurtą, šventų paveikslų naikinimą...
Todėl rašykite atsiminimus, diktuokite juos vaikams ir anūkams. Visų meno, kultūros, švietimo darbuotojų šventa pareiga – surinkti iš savo apylinkės, gatvės, namo gyventojų pasakojimus apie tuos metus.
Ukmergės kraštotyros muziejuje vis dar tik menki stendai pasakoja apie tremtį ir pokarį. Tiesa, rengiama smurto ir kančios laikotarpio fotografijų paroda. O reikia, kad tai būtų ne laikina ekspozicija. Istorijos muziejuje privalo atsirasti daugiau vietos tremties ir rezistencijos faktams atskleisti. Tai itin svarbu dėl to, kad tokia ekspozicija padėtų prikelti visus mus iš dvasinio snaudulio, į magnetofono juostą įrašykime bent po dvi pokario ir tremties dainų strofas, kad specialistai galėtų užrašyti dainų melodijas.
1989 m. birželio mėnesį vadovavau mokinių ekspedicijai po Vidiškių apylinkes. Radome įdomios medžiagos. Rašėme per kalkę – tad nuorašai liko mokyklose, o visą medžiagą perdavėme Mečiui Laurinkui. Šis darbas neatidėliotinas ir būtinas, nes istorikai negali parašyti Lietuvos istorijos, remdamiesi melagingais 1940-ųjų bei pokario laikraščiais, kurie buvo nušviesti Stalino „saulės“.
Lenkiu galvą buvusiems tremtiniams, kurie pateikė daug autentiškų, sava ranka užrašytų atsiminimų. Viena iš jų – 77-erių metų J. Choinauskaitė, užrašiusi 120 puslapių kruvinos praeities istorijos. Bronislava Tviragaitė užrašė 30 puslapių ir kt.
Pasklaidykime jų užrašus.
„Dirbau medicinos seserimi Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje. 1941 m. birželio 14 naktį mane pakėlė durų skambutis. Įvirto būrys vyrų (7 ar daugiau).
-Ar čia gyvena Sodaitis? – paklausė.
Parodžiau į sekančias duris. Netrukus pro langą pamačiau, kaip išsivarė Sodaičių šeimą – Sodaitį, Sodaitienę, seną tėvą ir 4 metų dukrelę.
Mane išvežė iš ligoninės. Gydytoją Kenstavičių išvežė sekančią dieną (...) Turėjau pusantrų metų sūnelį ir buvau nėščia...“
J. Choinauskaitė, lenkė
-Gulkis, prisipažinsi, kur šautuvas. Įkrėsim.
Tėvas atsistojo, persižegnojo ir pasakė:
-Už ką dabar mani, Dievuliuk, – ir atsigulė, rankas susidėjo po veidu. Tada prie jo priėjo leitenantas ir šovė tiesiai į pakaušį 3 kartus iš pistoleto. Išeidami pasakė, kad tris dienas niekur – nė kojos.“
D.E., 50 metų amžiaus
„1940-ųjų rinkimuose liepė balsuot per prievartą. Vertė patys lietuviai. Sakė, buto neduos, franko neduos, nieko nusipirkti neduos, jei nebalsuosim. Kaiman atvažiavo sunkvežimis. Lydėjo į rinkimus ginkluotas vyras. Reikėjo balsuot už viena kandidatą.“
J.S., 80 metų
„Tai buvo kuriant Černiachovskio kolūkį (rajonas nurodytas). Atvažiavo komisija, liepė rašytis į kolūkius. Jei geruoju nesirašai, tai išsišaukia kitan kambarin – kuloku pasmakrėn:
-Rašykis! – mušė patys lietuviai.
Aš turėjau 15 hą, 2 karves, 3 arklius. Žadėjo užmokėti, bet ir po šiai dienai „moka“. O mano tėvo buvo 12 vaikų ir 2 su puse hektaro žemės.“
St. K., 81 metai
Lietuvos istorija laukia faktų. Atsiliepkite, žmonės! Be jūsų pasakojimų, nuotraukų, daiktų jos puslapiai nebus tikslūs. Užrašytą medžiagą prašome perduoti šių eilučių autorei arba Sąjūdžio būstinei (Klaipėdos 104).
Birželio antroje pusėje vėl organizuosime ekspediciją po Ukmergės rajoną. Joje galėtų dalyvauti ne tik moksleiviai, norintys prisidėti prie Lietuvos istorijos atkūrimo, bet ir mokytojai bei kitokių specialybių šviesuoliai. Kaimo moksleiviai su bibliotekininkais, kultūros darbuotojais ir mokytojais galėtų susiburti į ekspedicijos kuopas. Šį sumanymą remia Ukmergės liaudies švietimo skyrius. Kviestume bendradarbiauti ir kraštotyros muziejaus bei kraštotyros draugijos rajono darbuotojus (ekspedicijos reikalais iki gegužės 1 dienos prašome kreiptis į mokytoją Z. Stunžėnienę – 5-oji vidurinė mokykla)
Mūsų pareiga – išgelbėti iš užmaršties šiurpius lietuvių tautos kančios puslapius. Pakilkim į šį žygį, jei nesam abejingi atgimstančiai Lietuvai.
