Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Lionė Griškevičienė.1990
Šiandien mažai kas žino apie savo apylinkės, gimtojo kaimo istorinę praeitį – vargo mokyklas, knygnešius, apie paprastus kaimiečius šviesuolius, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie gimtosios kalbos, papročių ir tradicijų išsaugojimo. Garbė seneliams ir proseneliams, kurie suspėjo gyvu žodžiu perteikti vaikaičiams tai, kas buvo griežtai draudžiama ir slepiama. Dėkui likimui, kuris ir man buvo tuo palankus, kad jau ankstyvoje vaikystėje žinojau, jog už kalbą, kuria kalbu, lietuvišką raštą ir knygą, kurią galiu skaityti gimtąja kalba, turiu būti dėkinga žmonėms, padėjusiems galvas kovoje už lietuvybę, už šviesius ir kilnius mūsų tautos idealus. Tada dar vaikas nesupratau, kad ir šie prieš mane sėdintys kuklūs ir paprasti žilagalviai seneliai, taip įdomiai pasakojantys savo gyvenimo istorijas, – tai tikri anų rūsčių dienų liudininkai ir dalyviai, tai irgi didvyriai, vienaip ar kitaip prisidėję prie lietuvybės išsaugojimo.
Minėdami knygnešio dieną, visa širdimi prisilieskime ne vien prie visai Lietuvai žinomų ir garsių vardų, bet ir nubraukim užmaršties dulkes nuo paprastų pilkų eilinių – kovotojų už šviesą ir tiesą.
...Kazimiera Vernickaitė – Kazlauskienė (1861 – 1963) gimė Kauno gubernijoje, Ukmergės apskrityje, Berzgainių kaime, laisvo ir pasiturinčio valstiečio šeimoje. Be jos, dar augo dešimt vaikų. Penki mirė vaikystėje, du – garbaus amžiaus sulaukę, o Kazimiera ir jos seserys Uršulė ir Ieva – perkopę per šimtą. Kadangi Vernickai buvo laisvi ir pasiturintys valstiečiai, tai jų vaikams neteko patirti sunkios baudžiauninkų dalios. Tačiau pats tėvas Andrius Vernickas, būdamas raštingas (gerai mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai) pažangių pažiūrų ir maištingos sielos žmogus, negalėjo likti nuošaliai nuo tų dienų įvykių. Pasibaigus 1863 m. sukilimui (kurio dalyvius jis slaptai rėmė), atsidėjo švietėjiškai kovai už lietuvybę. Pirmiausia išmokė visus savo vaikus skaityti ir rašyti, skiepijo jų širdyse pažangias mintis ir idėjas. Dvi dukros Ieva ir Kazimiera tapo kaimo „daraktarkomis“ – slaptai mokė vaikus lietuviško rašto. Žinant, kad tais laikais toks darbas buvo be galo rizikingas, tų merginų pasišventimą jau reiktų laikyti didvyriškumu. Ypač drąsa ir narsumu, dideliu nuovokumu pasižymėjo Kazimiera. Būdama linksmuolė ir pokštininkė, turėjo didelį autoritetą tarp jaunimo. Taigi, ne tik mokė vaikus, bet ir švietė jaunimą. Advento ar gavėnios metu susirinks, būdavo, šventų giesmių giedoti, o po to jau ir lietuvišką knygą skaityti. Lietuvišką spaudą gaudavo per knygnešius ir jų patikėtinius. Ją labai kruopščiai slėpdavo. Man vaikystėje senelė Kazimiera rodė, kur spaudos draudimo metais jų šimtametėje pirkioje buvo laikoma draudžiamoji literatūra. Keistas židinys su pertvaromis pertvarėlėmis. Tą židinį užkurdavo tik tada, kai kaime pasirodydavo „maskoliai“. Priekyje pleška malkos, o „labirintuose“ saugiai jaučiasi lietuviškas žodis. Kadangi Vernickai gyveno pasiturinčiai, tai juos, žiūrėk, sukę apsukę ir aplanko žandarai. Tad nepakliūti jiems į rankas reikėjo didelio apsukrumo ir išradingumo. Juk už lietuvišką knygą ar jos skaitymą grėsė Sibiro katorga.
Kartą, kai tėvas su sūnumi buvo išvykę literatūros, kažkas apskundė, ir kieme pasirodė žandarai. Visi suprato: jei paaiškės, kad šeimininko nėra namie, bus suruošta pasala. Tada jau Sibiro nebeišvengsi. Visi labai nusigando, tik Kazimiera nepasimetė. Pačiupo tuo metu troboje valgantį berną Kasparą, užmaukšlino jam savo tėvo kepurę, užmetė ant pečių jo sermėgą, įbruko į rankas kirvį ir išstūmė pro kamaraitės langą. Kasparas šiek tiek panešėjo į šeimininką – liesas, šviesūs ilgi ūsai, tik visa bėda, kad nemokėjo rusiškai. Neduok, Dieve, jei „maskoliai“ užkalbins – iškart paaiškės apgaulė. Mat visi žandarai žinojo, kad Vernickas labai gerai moką rusų kalbą. Šeimyna tiesiog apmirė, kai Kazimiera parodė aniems „tėvą“, ramiai kapojantį malkas. Ir kokia buvo namiškių nuostaba, kai tie, pakalbinę „šeimininką“, nujojo tolyn. Pasirodo, berno irgi ne pėsčio būta. Kad nereikėtų kalbėti, suspėjo ant kaklo užvynioti skudurą, iš po kurio kyšojo buroklapiai – atseit, labai skaudanti gerklė. Žandarai net išsigandę, pagalvojo, matyt, kad tai gali būti kokia nors užkrečiama liga (o tokių tais laikais pasitaikydavo), greit nešė kudašių iš kiemo.
Kitą kartą buvo dar gražiau. Sekmadienio popietę, susėdęs ant priesvirnio, jaunimas knygas skaitė. Tik žiūri – kieme visas tuntas raitų žandarų. Nei kur bėgt, nei kur pundą knygų paslėpt. Kilo panika. Tik Kazimiera, kaip visada, kuo ramiausia. Stvėrė knygas, pasikišo po palaidine, išvirto svirne ant lovos ir kad pradės klykti! – „gimdo“. Išvertę visus kampus, iškratę jaunimą, žandarai prie „gimdyvės“ nesiartino. Tik pabarė šeimininką, kad labai negražu, kai padoriuose namuose netekėjusios merginos benkartus gimdo...
Sunku dabar pasakyti, kokie žmonės buvo tų draudžiamų knygų pagrindiniai tiekėjai. Dauguma jų bevelijo likti bevardžiais. Du ar tris kartus pats tėvas su sūnumi Kazimieru ėjo į Tilžę. Sunkus ir ilgas buvęs tas kelias. Šeimyna ir viltį buvo praradusi, kad gyvi sugrįš. Kai knygos pasiekdavo namus, visa atsakomybė apie jų slėpimą atitekdavo Kazimierai. Žiūrėk, nueis ji į jaują linų minti ar į kluoną javų kulti, kai prisistato jaunimas neva patalkinti. Kiek talkina, kiek ne, o lietuviškam žodžiui tokioje vietoje gan saugu. Mažiau pašalinė ir pikta akis užklysta ten, kur darbu žmonės labai užsiėmę. Ir, apskritai, Vernickams sekėsi – neįkliūdavo. Matyt, daugiau draugų negu priešų turėjo. Ypač padėdavo žydai „kromelninkai“. Apie žandarų pasirodymą ir kratas jie pirmieji pranešdavo. Nežinia, kaip jiems patiems pavykdavo sužinoti, bet perspėti laiku suspėdavo. Taip draudžiama, slepiama lietuviška knyga, kilnių žmonių lydima, keliavo iš kaimo į kaimą, nešdama šviesą ir tikėjimo viltį. Atsidėjusi kilnioms idėjoms, Kazimiera Vernickaitė asmeniniam gyvenimui mažai skyrė dėmesio. Nors piršlių, kaip ji pati sakydavo, turėjusi gana daug ir „nešpėtna“ buvusi, ir užkurinė, o ištekėjo vėlai. Rinkosi tol, pakol sutiko bendramintį. Jos vyras Antanas buvo labai tylus, ramus ir lėtas – tikra priešingybė žmonai. Dievas vaikų jiems nebedavė, tačiau bendrą gyvenimo kelią jie nugyveno labai sutardami. Po vyro mirties senelė Kazimiera išgyveno dar vienuolika metų. Iki gilios senatvės jos neapleido šviesus protas ir gera atmintis. Tik mes, jauni, tada mažai supratome, ko verti bus tokių žmonių pasakojimai, atsiminimai po daugelio metų.
Žemaitkiemio kapinėse kuklus paminklėlis su keliomis pavardėmis ir užrašu „Lietuvos knygnešių bendražygiai“ saugo tų paprastų šviesių žmonių atminimą ir kviečia praeivį nors akimirkai sustoti ir susimąstyti – kad žmogaus grožis ir didybė slypi jo kilniuose darbuose.
