Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius. 1990.
Vasaris man, kaip ir geram būriui rajono atsargos karininkų, prasidėjo karybos mokslais – buvom sukviesti į savaitinius užsiėmimus. Jau pati pradžia parodė – mūsų šlovingojoje, nenugalimojoje – vsio po staromu. Atvykom į dalinį, kuriame turėjo vykti užsiėmimai. Dvi valandas staipėmės pušyne prie vadinamųjų kultūros namų, kur turėjome būti išrūšiuoti pagal tarnybinę paskirtį. Gerbiami kursų vadovai nerado raktų, bet rado išeitį – pastato duris išlaužė. Kareiviai pataisys. Tik ar geras ponų karininkų pavyzdys jų neužkrės? .. Po to pusdienį nuobodžiavome – nesulaukėm karininko. Buvo užsiėmimuose ir daugiau momentų, kurie patvirtino – naudos iš jų – kaip iš ožio pieno. Nebent parodo, kokia betvarkė armijoje. Beje, vasario 23-ąją neneigė to ir lampasuoti vyrai, kalbėję per centrinę televiziją. „Nužny radikalnyje reformy v armini“, – sakė jie. Mes sakom: nužno išvesti okupacinę armiją iš Lietuvos, nenorim leisti joje tarnauti mūsų jaunuoliams. Nes cinkinių karstų įvaizdis, dažnas pastaruoju metu, atgimstančios Lietuvos motinų akis pripildo širdgėla. Ar mažai dar lietuvių žuvo tremtyje stalininio genocido metais, kad ir taikiu metu laidotumėm savo sūnus. Juk jų taip reikia dabartiniu metu, kai atsitiesiame po dešimtmečių priespaudos. Ir – nėra abejonių – naujasis Respublikos parlamentas, kuriame rajonui atstovaus Kazys Saja ir Kęstutis Grinius, viena iš pagrindinių savo veiklos sričių laikys būtent mūsų rekrūtų sugrąžinimą į Lietuvą, neprašytos armijos išprašymą. Beje, praėjusių rinkimų karštis dar neatvėso, triuškinančią pergalę juose pasiekė Sąjūdžio palaikomi kandidatai. Ar to buvo galima tikėtis? Matyt, taip. Nors, kaip sakoma, po mūšio kumščiais nemosuojama, tačiau išvadas kai kam reikia padaryti rimtas. Tie mizerni procentai rinkėjų, balsavusių už mūsų valdžios vyrus, rodo, kad negali pastarieji girtis, turintys didelį autoritetą rajone. Ir ne per pusmetį ar metus tie procentai brendo – šaknų ieškoti reikia, matyt, gerokai giliau. Apskritai, galima, ko gero, kalbėti ir apie valdžios krizę rajone. Štai jau kuris laikas, kai neturime rajone dvasinę sferą globojančių žmonių. Partijos rajono komiteto sekretorė ideologijai išėjo iš šių pareigų, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Zalepūga nuėjo nuo arenos su anonimo aureole... Plano komisijos pirmininkei B. Tėvelienei pareikštas nepasitikėjimas... Skersvėjai prekybos džiunglėse, piketai, pagaliau atleistas susikompromitavęs Jasiuliškių internato direktorius S. Danyla, baltakiškos sodybos ir nemažai kitų dalykų buvo, matyt, geresnė priešrinkiminė „agitacija“ už gausius plakatus ir bukletus, straipsnius. Pirmuose daugiapartiniuose rinkimuose rajone beviltiškai pralaimėjo komunistų partijos kandidatai. Vėlgi daug erdvės apmąstymams – rajono partinė organizacija tebemiega letargo miegu? Kaimyniniai rajonai jau suruošė ir partines konferencijas, mes vis neapsisprendžiam. Nors ir paskutiniame Lietuvos Komunistų partijos plenume buvo sakyta, kad delsti nėra ko. Rajono komjaunuoliai taip ir pasakė, priėmę kreipimąsi į LKP rajono komitetą. Galvojot, buvo pagirti? Paskutiniame partijos rajono komiteto biure LKJS rajono komiteto pirmasis sekretorius Alvydas Razgūnas už šį „rinkiminį triuką“, kaip buvo pasakyta, gavo pylos kaip senais gerais laikais. Ne iš menkųjų vyras – atsilaikė. Ne žino – komjaunuoliai ne vieniši šiuo požiūriu. O kad pastaruoju metu formaliai dirba partijos rajono komitetas, formaliai vyksta biuro posėdžiai ir kiti renginiai – irgi ne paslaptis. Paleidus iniciatyvą, ją atgauti – tas pats, kaip vėją laukuose gaudyti...
Ir vis tiktai gal svarbiausias vasario mėnesio akcentas buvo vasario 16-tosios paminėjimas. Apskritai Lietuvoje, o Ukmergėje – ypač. Plačiai apie tai rašė mūsų laikraštis, juolab, kad ta šventė sutapo su atgimusio Laisvės paminklo atidengimu. Dar praėjusių metų pavasarį, pamenu, Juozas Daunys, paminklo atstatymo siela ir angelas sargas, su tam tikra baime prognozavo: turėtumėm suspėti iki vasario 16-osios. Suspėjo! Ne kartą jį per tuos metus buvo galima matyti prie atstatomo paminklo – reikėjo kranų, reikėjo medžiagų, trūko tai to, tai kito. Tik netrūko supratimo, kad atliekamas darbas – prasmingas, kad paminklas – tautos lūkesčių ir tikėjimo simbolis, įprasminantis mūsų gyvastį.
Galima pasidžiaugti, kad vasario mėnesį rajonas susilaukė neeilinio dėmesio. Išėjom, kaip sakoma, į pasaulį. Vėlgi rinkimų dėka. Lyduokiuose lankėsi amerikiečių filmavimo grupė, penktadienį miesto vykdomajame komitete buvo proga susitikti su kanadiečių kongresmenu, keletas užjūrio atstovų lankėsi Siesikuose... Kaip mes atrodome civilizuotų žmonių akimis? Pakankamai jie išsiauklėję, kad sakytų – viskas o‘key, nors mes patys žinome – toli gražu taip nėra. Net mūsų pačių santykiuose. Štai per televizorių matėme austrų kongresmenus. Iš skirtingų partijų, kaip sakėsi. Bet tai jiems netrukdo tarpusavyje nuoširdžiai bendrauti. Ar išsiugdysime tą gerą bruožą ir mes? Turėsime, kitos išeities nėra, kitaip visi geri sumanymai nueis šuniui ant uodegos. Vienybei senokai kviečia savarankiška Lietuvos komunistų partija, kuri nūnai Respublikos parlamente pereis, matyt, į opoziciją, kviečia ir Sąjūdis. Po rinkimų šių stovyklų nuotaikos gerokai skiriasi, ką pamatėme ir per televiziją... Sąjūdžio lyderiai laistė šampaną, partijos ir tautos lyderis Algirdas Brazauskas ruošėsi kelionei į Maskvą. Nelengva namie, dar sunkiau ten, kur tebevyksta TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija. Kremlius visą laiką, ausį pakreipęs, klausosi, kas vyksta Lietuvoje, o sesijoje visais būdais bandoma reanimuoti merdinčią šalies ekonomiką. Kas be ko – ir Lietuvos sąskaita, ir nuo mūsų stalo stengiamasi visais būdais nutempti kąsnį kitą. Kuo visa tai baigsis, turbūt niekas nesiimtų prognozuoti...
... O kolūkinėn turgavietėn praėjusį sekmadienį plaukė minios žmonių. Pabendrauti, Užgavėnių blynų paragauti. Tiesa, šiemetinės Užgavėnės vėlyvos, vasario 27-ąją, bet sekmadienį, žinia, patogiau švęsti.
Liaudyje sakoma, kad iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį. O Užgavėnių sulaukus, tam gaideliui jau reikia gerokai ir sparneliais paplasnoti... Šventė, turinti gilias istorines tradicijas, – atsisveikinimas su žiema, tik kiek mes jos šiemet matėm? Per Užgavėnes švietė snieguolių, žibučių akelės, pavasaris nesikuklindamas reiškė savo pretenzijas. O minėtoje šventėje ne tik Užgavėnių blynų užteko – ir cepelinų, ir dešrelių, ir... Ką gi, per Užgavėnes reikia mėsos atsivalgyti, po jų mūsų seneliai užsigavėdavo septynioms sausom gavėnios savaitėm...
O šiandien – Pelenų diena. Šveisdavo šeimininkės tą dieną pelenais puodus, dangčius, šaukštus, kad riebalo nė kvapo neliktų. Dabar daugiabučiuose ir pelenų nerasi – šveičiame viską su chemijos pagalba. Šveičiame ir dešras gavėnios metu. Kiti laikai, kiti papročiai, senųjų švenčių tik bufonada telikus...
