Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
(1945 – 1954)
Gintautas Stankaitis
Kazimiero Urbšaičio ūkis buvo ir liko tarp Izidoriaus Valaičio, Sabono Onikės, Tamulio, Jono Urbšaičio (slp. Žilius) ir Kazio Stankaičio ūkių Paparčių kaimo pamiškėje prisiglaudęs. Sodyba tuščia, kaip ir tūkstančiai tuo istoriniu laiku Lietuvoje. Kazimieras raudonojo tvano bangos prievarta buvo išplukdytas į Vakarus. Jo žemė kelis metus dirvonavo. Kolkozus sutvėrus, tuose žemėse kolkozo arkliai buvo ganomi. Gyvenamojo namo jau nebuvo: jis nugriautas, ar sudegintas. Dar stovėjo tvartas su apardyta daržine ir vasarinė lauko virtuvė. Piemenys toje virtuvėje pasikūrendavo krosnį: kad šilčiau panaktiniams būtų. Panaktiniu buvo paskirtas Broniaus Trumpaičio senolis, man pagal amžių senelis.
Dažnai dienomis arklius ganydavo ir prižiūrėdavo Bronius. Mudu buvome veik vienmečiai: gal aš kiek jaunesnis. Dažnai pagal draugystę padėdavau arklius prižiūrėti. Šovinių pokariu netrūko: ir vokiečių, ir rusų gamybos. Būdavo proga ir pasigarsinti. O darėme taip: nusukame šoviniui galvą (kulką), išpilame pusę jos parako iš gilzės, kulką vėl ranka ar lentute įgrūdame atgal, užpilame viršų tuo paraku, taip perdirbtą gilzę tvirtai įstatome į duobutę ant lentos, padegame. Šnypšteli, o po to šūvis į dangų. Garsas beveik, kaip iš tikro šautuvo. Kulka į daržinės palubes ar stogą sminga. Negiliai. Šovinių radome prislėptų toje virtuvėje.
Kartą, labai ankstyvą rytą, nuo neatsargaus kūrenimo užsidegė ar tyčiomis buvo padegta lauko virtuvė. Seniukas Trumpaitis mėgino gesinti, bet, pokštelėjus vienam kitam šoviniui, gelbėjimo misijos skubiai atsisakė ir pasislėpė už daržinės. O kai pokštelėjo kažkas garsiai ir griausmingai, ugniagesybos darbų atsisakė ir kiti suaugusieji. Kada ir kas prislėpė ten karo amunicijos – niekas nesiaiškino. Gal į vakarus pasitraukęs Kazimieras Urbšaitis už skilandžius iš vermachto kareivių?
Kolkozo arkleliai klipatos vėl ramiai augino lašinius po savo odomis, o virš odų tankesnius šerius, - prieš būsimąjį žiemos badmetį: niekas nesirūpino tų apleistų dirvonų apsėti, pašarų priruošti. Nusibosta visą ilgą dieną ramius gyvulius prižiūrėti. Tad prisigalvodavome kokių nors žaidimų ir dar kai ko. Prie sudegusios lauko virtuvės juodu nuodėguliu žvelgė į dangų dar išlikusi prie slenksčio durų stakta. Turėjau popieriaus, pieštuką, tad pakabinau ant to styrančio nuodėgulio tokį posmą: ,,Kur sudegė sodybos,-/ nauji namai stovės,/ kur žuvo partizanai/ jazminai pražydės...“ O užbaigiau: ,,...neverk, brangi mamyte/ ar grįšiu – nežinau...“ Bronius matė, nieko nesakė... Taip ir palikome tą užrašą!
Po dviejų trijų dienų, pusiau lietingą pavakare buvo pas mane Bronius: nes arkliai buvo perginti ganyti į dirvonus šalia mūsų namų.. Dėdė Dzidorius kažką meistravojo. Dar buvo koks tai kaimynas. Atėjo Izidorius Valaitis, atsinešė tą mano paliktą prie sudegusios viralinės popierėlį ir, parodęs mano dėdei, pradėjo bartis, kad aš norįs rusų ir stribų siautimus kaimui užtraukti. Jo sodyba esanti arčiausiai prie sudegusios viralinės, - tad jam pirmiausia ir daugiausia kliūsią negandų. Ginuosi, kad ne aš tai sugalvojau ir padariau. Įrodinėja, kad tik aš tokiems sugalvojimams gabus.
Bara mane ir dėdė. Matau, kad jis jau ima nuo automobilio rato padangos išpjautą diržą ir ruošiasi... Ką ruošiasi? Senas geras paprotys sakąs, kad išmintis į kūną pro ir per žmogaus sėdmenis eina, diržu varoma. Paprotys, atėjęs iš tų laikų ir istorinių vingių, kai pasaulyje viešpatavo kumščio ir lazdos jėgos. Savo sėdmenis branginu ir atsistoju arčiau durų: jei kas spruksiu link tos sudegusios sodybos viralinės. Mane gelbsti Bronius, prisiimdamas nekaltą kaltę ir sumanymą sau. Vyrai juo netiki, bet ... liekame neaustomis odomis abu. Sveiki. O gal pagailėjo dėl to, kad popierėlyje buvo parašyta skaudi tiesa? Tik norėjo pagąsdinti, kad mes atsargesni būtume?
Išmintis įkalė tokį paklausimą sau: ,,Kažin ar džiaugiasi medžiai, matydami gražų lieptą ar tiltą, o gal ir viralinę, padarytus iš savo brolių kamienų?..“
Vokiečiai taip daug ir taip plačiai, kaip sovietai taikių žmonių sodybų Lietuvoje nedegino. Išimtis Pirčiupiai. Tad per vokiečių okupaciją šios dainos lietuviai neturėjo. Sovietų partizanai Kalupiuose sugebėjo tik to paties Broniaus Trumpaičio tėvą už nepaklusimą peršauti ir į kapus paguldyti. Kai išgirdau filme, jei neklystu, - ,,Niekas nenorėjo mirti“,- tą dainą dainuojant būk tai sovietinius partizanus, – man smogė lyg kuolu į galvą. Tai bent melas! Tai bent įžūlumas! Juo labiau, kai aš atsimenu, kaip ir kada ši daina gimė, kaip jai žygiuojančio maršo ir ramaus žygio melodija buvo sukurta, į kokį sąsiuvinį buvo įrašyta... Įrodymai? Neliko – sąsiuvinis su eilėraščiais, dainomis ir datomis po jais sudegė senuolių name Pavidaujo II kaime.
Svetimų minčių, kūrybos ir darbų pasisavinimas ir plagijavimas pasaulyje dažnas. Šokiruoja tik tų minčių iškraipymas, apgaubimas melu. Visi, visada, visaip ką nors savinamės. Va, aš įžūliai, o gal ir sąmoningai, visiems savo gyvybės kelio laikams pasisavinau savo tėvų ir prosenolių kalbą: vadinu ją sava, gimtąja, nors aš jos nesukūriau. Nebent kai kur kokį naujadarą sukurpiau. Taip, matyti, ir filmininkams atrodė, kad jie nevagia?.. Tiek to dėl vagystės! Bet kodėl šios dainos kilmės ir atsiradimo bei naudojimo istorijas apgaubė melu! Šio melo prie saldžiojo tikrai nepriskirčiau...
