Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Albina Navickienė
Kraštotyrininkė Albina Navickienė ir knygnešio Igno Juro anūkė Eugenija Mackevičienė. Foto D. Karalis.
Slaptosios mokyklos
Daraktorių mokyklos veikė atokesniuose kaimuose. Viena šitokių mokyklų buvo Juknonių kaime (Ukmergės r.). Joje vaikus mokė Petronėlė ir Pranė Morkūnaitės iš Juodžiūnų kaimo. Petronėlė vaikus mokydavo poterių, o Pranė - skaitymo. Pranė buvo aukšta, liekna, aštri, o Petronėlė - žvaira. Jos abi ateidavo į kaimą, susirinkdavo vaikus. Pamokos vykdavo kasdien vis kitame name. Daraktorė prie stalo būdavo ties kampu, o vaikai eidavo aplink stalą. Ji paskirdavo tiek paskaityti, kad, aplink stalą eidami, jie spėtų išmokti. Kol vėl prisiartindavo prie jos, užduotą tekstą turėjo paskaityti. Jei nemokėdavo, dar kartą eidavo apie stalą. Skirdavo ir namie išmokti. Per likusį nuo skaitymo laiką mokydavo poterių, katekizmo. Daugiausia skaitydavo iš „Šventųjų gyvenimo". Kitokių knygų nebuvo. Per pertraukas mokė vaikus ratelių eiti. Mokoma buvo su baime, nes šios mokyklos buvo draudžiamos.
Kurie vaikai mokėjo skaityti, tie ir rašyti pramoko. Tokioje mokykloje mokėsi ir juknoniečio knygnešio Igno Juro dukterys Ona, Kostancija ir Elena. Kadangi šio knygnešio rūsyje buvo knygų, tai jos prisirinkusios atsinešdavo jų ir į pamokas paskaityti. Mokė Pranienės, Šerelienės, knygnešio Kavolio (Serelių), Motiejienės, Šalčiūnienės, Jaskos (Jono Grybausko) namuose. Susidarydavo apie 10 vaikų. Mokėsi Grybausko Zosė, Kazimiera Pieškaitė, Verutė Grybauskaitė ir kiti vaikai.
Mokykla Lyduokiuose buvo įsteigta 1917 metais. Mokytoju dirbo Kajetonas. Po I pasaulinio karo mokykla dar buvo rusiška. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, čia jau buvo rengiami lietuviški kursai.
Daraktoriai
Mokslo šviesai nebuvo abejingas ir Lyduokių dvaro valdytojas - caro laikų karinės inžinerijos generolas Henrikas Voinickis. Kad parinktų vaikų, kurie, jo manymu, galėtų mokytis dvare, valdytojas apsilankydavo Lyduokių parapijos bažnyčioje. Po to vaikai vieni ar tėvų palydimi sugužėdavo į dvarą. Mokytojai buvo samdomi iš Vilniaus: vieni aritmetikos, kiti - skaitymo ir rašymo mokyti. Mokė dar ir rusiškai. Knygų atsiveždavo pačios mokytojos. Per pertraukas vaikai buvo vaišinami obuoliais ir kriaušėmis. Vaikai, eidami per dvaro sodą, nepaliesdavo ir nukritusio obuolio, nes žinojo, kad tai ne jų. Besimokant prabėgdavo vasara. Tada mokslas baigdavosi, nes generolas žiemai išvykdavo į Vilnių.
Apie mokymąsi šiame dvare papasakojo Petronėlė Juknevičienė (g.1887 m.), gyvenusi Kūrėjų kaime. „Žiemą neturtingų tėvų vaikus Lyduokiuose mokė senelis, kuris gyveno pavargėlių namuose, pastatytuose to paties H. Voinickio. Mokė slapta. Priešais senelių prieglaudos langus, maždaug miestelio viduryje, stovėjo saulės laikrodis: įkastas žmogaus didumo stulpas, prie kurio buvo pritvirtinta 12 padalų lenta, o jos viršuje buvo vinis, kurios metamas šešėlis rodė lentoje surašytus skaičius, žyminčius valandas".
Atokesniuose kaimuose spaudos draudimo laikotarpiu veikė slaptosios mokyklos. Mokytojai (vadinami daraktoriais) tam tikrais laikotarpiais ėjo iš vieno sodiečio pas kitą. Moksleivių skaičius buvo nepastovus (dažniausiai 10-12). Buvo mokoma skaityti, rašyti gimtąja kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų. Kai kuriose mokyklose dar buvo mokoma ir rusų kalbos, šiek tiek geografijos ir istorijos.
Mokyklų organizatoriai ir mokytojai buvo persekiojami, baudžiami. Kauno gubernijoj buvo susektos 223 tokios mokyklos. Toli nuo pradinių mokyklų buvusiuose kaimuose tokie mokytojai buvo samdomi iki 1919 metų.
Viena iš tokių mokyklų veikė Rimeisių kaime, už 3 km nuo Lyduokių. Joje mokėsi Liucija Petraškaitė (1909 m.). Ji mena, kad šio kaimo vaikus ir ją pačią mokė Mykolas Ramonas iš Medilių kaimo, nuo Šešuolių. Kiek šeimoje buvo vaikų, tiek savaičių tame kaime mokydavo. Suėję į kurį nors kiemą, vaikai sukalbėdavo „Tėve mūsų", susėdę apie stalą atgiedodavo „gadzinkas". Gieda vaikai, gieda ir tų namų „gaspadinė", nusiėmęs kepurę prie visų prisėsdavo ir „gaspadorius". Po to prasidėdavo mokslai.
Mokytojas sėdėdavo prie kurio nors stalo kampo, o vaikai paeiliui prieidavo priėjo. Jis kiekvienam duodavo po užduotį (lekciją). Po to vėl ėjo apie stalą, nes kiekvienam reikėjo įrodyti, ką išmoko. Neišmokęs pakartotinai eidavo apie stalą tol, kol išmokdavo. Išdykaujančius paklupdydavo prie krosnies. Pirmiausia vaikai mokėsi iš elementorių. Jį skaitydami, eilutes vedžiojo su vištos plunksna. Bevedžiodami net eilutes išbadydavo. Troboje būdavo ir kitas stalas, prie kurio sėdėjo vyresni vaikai. Juos mokė lietuviškai ir rusiškai skaityti, o tie, kurie norėjo toliau mokytis, turėjo siekti Žemaitkiemį - ten buvo rusiška mokykla. Berniukams buvo aktualu mokytis rusų kalbos, nes jų laukė kariuomenė.
Mokymas vyko paslapčia. Pamatęs kaime „stražniką", daraktorius sprukdavo pro duris, o vaikai išlakstydavo kas kur. O namų šeimininkė kuo greičiau griebdavo knygas nuo stalo ir - kamaron, ten jas sudėdavo į bulvių aruodą arba į kubilą, pripiltą, grūdų. Rastų „stražnikas" vaikus troboje -suimtų šeimininką.
Daraktorių mokyklos veikė ir Nuotekuose, Jogviluose. Pastarųjų vaikai didelį stalą kažkodėl nešiojo iš vieno kiemo į kitą. Vėliau mokykla įsikūrė Antakalnio dvare. Čia jau mokslas prasidėdavo rudenį, o baigdavosi pavasarį. Į ją ėjo ne tik Jogvilų, bet ir Papreniškių vaikai. Kai kurie vaikai iš šio kaimo ejo ir į Ukmergę. Ateidavo ir kunigai į pamokas. Pirmais metais, kaip mena Juozas Barzda (g. 1911 m.), knygos būdavo menkesnės, o kitais metais būdavo ir istorija, ir geografija. Net ir trupmenų - paprastų ir dešimtainių - mokė. Vyrų mokytojų vaikai labiau bijojo negu moterų. Mušti vaikų nemušdavo, tik į kampą statydavo.
Knygnešys Ignas Juras
Knygnešys Ignas Juras, Sebastijono, gimė apie 1860-65 metus Ukmergės apskrityje, Žemaitkiemio valsčiuje, Juknonių kaime (dabar Lyduokių apylinkės ribos). Turėjo du brolius: Petrą ir Stasį. Vedė nejaunas J. Juknytę iš Nuotekų kaimo. Knygnešio šeimoje gimė 9 vaikai, trys sūnūs ir duktė mirė maži. Užaugino penkias dukteris: Pauliną, Konstanciją, Oną, Eleną ir Moniką.
Gyvendamas Nuotekuose jis gabeno slaptą literatūrą, apie kurią žinojo ne tik šio kaimo, bet ir aplinkinių kaimų žmonės. Jie ateidavo knygų nusipirkti. Parduodavo ir elementorius daraktorių mokykloms, kurių tuo laiku buvo kone kiekviename kaime. Iš jų mokėsi ir Nuotekų kaimo vaikai, žinoma, baimėje dėl žandarų. Šie stebėdavo ir į bažnyčią maldai susirinkusius žmones, nes žinojo, kad jie meldžiasi iš slapta atgabentų lietuviškų maldaknygių. Kartai. Juras net pasiskundė artimam kaimynui: „šindi kad kruote bažniči žmones, knygų ieškoja" [šiandien kratė žmones bažnyčioj, knygų ieškojo].
Sieną jis kirsdavo ne vienas, o su Griežionių kaimo gyventoju Pakniu, tačiau paklausinėjus šio kaimo žmonių, niekas apie pastarąjį nieko nebeprisiminė.
Žmonės knygnešio klausinėdavo: „Kaip ti pieryinat par rubežielį?" [Kaip ten pereinat per rubežių (sieną)]? Atsakydavo: „ Apidedam, apidedam apie savi knygas ir diržais apsjuosiam, a teip negali viežt, žandari pastebės (apdedam apie save knygas ir diržais apjuosiam, nes kitaip negali vežt, žandarai pastebės).
Buvusi jo artima kaimynė nuotekietė Elena Petroškienė (g. 1913 m.) pasakojo: „Šienus dėdukus, nedidelis, baltais marškiniais, baltas kelnes, juodu diržu susijuosis, abrozdėlių duodava. Ataidava in tieti pasišnekėt kaiminysti. Suobasrus (pagal tėvo vardą, nes Juknonių kaime buvo daugiau Jurų) būva labi pamaldus žmogus, gėdoj a bažnyčias chori. Atuoneša in mum, pakavoja, ki ataina žmones nusipirkt, tadu atuoneša. Būdava daržinėj iškastus ruselis. Šiukšlas atapilia, atduora dungtį, isijema knygas, ražončius. Vieždava net iš Vakietijas. Par karu namai sudegė, išėja givint Juknanysna" [Nedidelis senelis baltais marškiniais, baltom kelnėm, juodu diržu susijuosęs „abrozdėlių" duodavo. Ateidavo kaimynystėj pas tėtį pasišnekėt. Jį Suobastu (pagal tėvo vardą) vadino. Buvo labai pamaldus, giedojo bažnyčios chore. Atveža pas mus, paslepia, o kai ateina žmonės nusipirkti, tada atneša. Būdavo daržinėj iškastas sandėliukas, apipiltas šiukšlėm. Ateidavo, atidarydavo dangtį, išimdavo kny¬gas, rožančius. Veždavo knygas net iš Vokietijos. Per karą namai sudegė, todėl išėjo į Juknonis gyventi].
Bebaimis šviesos nešėjas Ignas Juras ilgą laiką gabeno draudžiamą literatūrą, kol karo metu, sudegus jo sodybai, su šeima vėl grįžo į gimtuosius Juknonis, kurie buvo ir paskutiniąja jo gyvenamąja vieta. Juknonyse niekas nežinojo jį esant knygnešiu, neįtarė ir žmona. Pasak kaimo žmonių, jis buvo geras kaimynams, versdavęs bylas į lietuvių kalbą. Nors pats buvo daug kartų tardomas, sodinamas į kalėjimą, tačiau draudžiamos literatūros pas jį nerasdavo. Knygnešio namuose buvo biblioteka, kuria naudojosi ir kai kurie kaimo žmonės. Nėra išlikę jokios literatūros, nei draudžiamos, nei asmeninės. Kai buvo griaunami jo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, šiaudiniame svirno stoge buvo rasti jo paslėpti žurnalai „Varpas" ir „Ateitis". Tik atgavus spaudą, žmonės sužinojo, kad jis buvo knygnešys.
Gabendamas spaudą per sieną, knygnešys labai puikiai žinojo jos praėjimus. Važiavo į Prūsiją su arkliais. Būdavo, kad kelionėj jį suimdavo, o arklius patys žandarai namo atvarydavo. Žmonės sakydavo: „Ignasienė verkia, vyro nėra". Išeidamas iš namų, perspėdavo žmoną, kad šiandien negrįš, o kur eina, nepasakydavo. Žmona gi jam nuolatos priekaištaudavo, kad jis nežiūri nei jos, nei vaikų. Gerai pažindamas pasienį, jis padėdavo daug kam išvykti į Ameriką. Anot žmonių, jis turėjo daug pažįstamų agentų, kurie atvažiuodavo paimt vykstančių į užsienį. Vienas žydas pasakojo, kad jis Igną Jurą pažindavo iš kosulio. Buvo giliai tikintis. Mirė jis 1927 metais.
Buvęs jo artimas kaimynas Jonas Grybauskas, gimęs 1913 metais (tada dar buvo vaikas), štai ką pasakoj a: „Jis buvo vadinamas Suobasta Igną. Kas narėj a bėgt iš Letuvos, pierveždava par sienų, kitiem padiedava, davieždava link rubieže. Pra lungu pasižiūri, Suobastus aina. Ti čėsus bažnyčian. Papuožyišči knygų dydelu niešas pateriaut. Pėsčia aidava bažnyčian" [Jis buvo vadinamas Suobasta Ignas. Kas norėjo bėgt iš Lietuvos, pervesdavo, per sieną. Pro langą pamato, kad Suobasta eina, vadinasi, laikas bažnyčion. Po pažasčia didelę knygą nešasi poteriauti. Pėsčias eidavo bažnyčion].
Juknonietis Petras Juknys (g. 1913 m.) pasidalijo savo atsiniinimais apie knygnešį Igną Jurą: „Jis ir Amerikon žmones veždavo. Knygas veždavo ir pats skaitydavo. Šventą dieną užsidarydavo ir nuo jų nesitraukdavo. Vokietijon išvažiuodavo, tušti namai būdavo. Žemę dirbdavo tik Nuotekuose. Jų namai kaime buvo gražiausi. Ignas buvo tylus, degtinės negėrė. Jeigu buteliukas ant stalo pastatytas, tai Ignas greitai pavalgo, padėkoja, kepurę ant galvos ir... pro duris. Anksti eidavo į bažnyčią išklausyti pirmųjų mišių. Giedodavo bažnyčioje net vienas. Buvo pamaldus. Niekada nepraleisdavo mišių. Po pažas¬tim nešdavosi didelę knygą, o rankoj - batus. Prie bažnyčios apsiaudavo (eidavo basas)".
Neperseniausiai, gal prieš kokius tris metus, sodyba, kurioje gyveno minėtas knygnešys, buvo sugriauta, jos gyventojai persikėlė į gyvenvietę, pavadintą Kūrėjų kaimu (kaimas buvo ir anksčiau). Kad nugriautoji sodyba kažkada priklausė Jurui knygnešiui sužinota tik vėliau. Joje gyveno ir viena jo dukterų, Savanevičienė, vėliau - ir anūkė Mackevičienė Eugenija, tačiau apie knygnešįjau nieko nebeprisimenanti.
Šios gyventojos sakėsi, kad jeigu būtų žinoję, jog bus tokie laikai, kaip šiandien, šios sodybos niekada nebūtų griovę ir į gyvenvietę neišsikėlę.
Iš Monikos Juraitės laiško A. Navickienei
„...tikslių tėvelio gimimo metų aš irgi nesužinojau, nors buvau nuvažiavusi į Valstybinį archyvą... Seserys mano, kad jis gali būti gimęs apie 1860 - 1865 m. Kaip Jūs rašėte laikraštyje (aš turiu iškarpas), tai yra netikslumų. Tėvelis Nuotekų kaime niekada negyveno. Ten yra mamytės žemė, nes tėvelis išleido į Ameriką visus tris mamytės brolius, tai tą žemę valdė ir tėvelis. Tėveliui mirus, dirbo mano seserys, aš buvau dar maža. Tik 1940 metais, kai vyresnės seserys buvo ištekėjusios, mes trys persikėlėm gyventi į Nuotekų kaimą. Mūsų šeimoj buvo 9 vaikai: 3 broliai ir 6 seserys. Visi broliai ir viena sesuo mirė maži. Mes likom 5 seserys. Iš tėvelio gyvenimo pasakodavo mamytė, kad gabendavo knygas iš Prūsijos, tiksliau, iš Tilžės. Kai išvažiuodavo, nebūdavo namuose keletą dienų, kartais po savaitę. Jį persekiodavo žandarai. Daug kartų buvo areštuotas ir tardomas, bet uždraustų knygų pas jį nerasdavo. Nes jis turėjo gerą slėptuvę. Tarp stancijos, kaip kaimiškai vadindavo, ir kamaros buvo dviguba siena, ir ten slėpdavo knygas, kol išplatindavo
žmonės. Sesuo Ona pasakojo, kad tėvelis yra sakęs, kaip vieną kartąjį vijosi žandarai.- Jis bėgo per mišką, kur arkliaganiai ganė arklius, ir jį paslėpė būdoje; prie jos buvo pririštas piktas šuo... Kai atlėkę žandarai klausė, ar neprabėgo čia žmogus, jie atsakė, kad kažkokį žmogų buvo užpuolę šunys, jie ėmę jį ginti, o jis nepastebimai pradingęs Tėvelis buvo šviesus žmogus, labai pamaldus ir teisingas Gabendavo iš Tilžės daugiausia religinę literatūrą ir elementorius. Platino kaimuose, kad žmonės neužmirštų lietuvių kalbos. Jeigu žmonės bylinėdavosi, jis padėdavo, visuomet stojo už teisybę. Priklausė Krikščionių demokratų partijai. Tėvelis gyveno turtingai: Juknonių kaime turėjo iš senelio Juro Sebastijono paveldėtus 8 ha žemės, dar buvo pirkęs 10 ha. Bet jis visuomet padėdavo neturtingiems ir kiek galėdamas visus šelpė. Be to, norinčius išvykti į užsienį jis nelegaliai pervesdavo per sieną.
Tėvelis gimė ir gyveno Juknonių kaime, mirė 1927 metų spalio mėnesį... Tėvelio nuotraukų neiš liko. Kai lankiau Lyduokių pradžios mokyklą, tai vieną tėvelio nuotrauką daviau mokytojui Laskauskui, irgi dėl knygnešio įvardinimo, bet jis man jos negrąžino. Širdingai dėkoju už rūpestį, kad norite įamžinti tėvelio atminimą. Sudie. "
Knygnešys Petras Keršys
Nesulaikomai bėgantis laikas nusinešė užmarštin ne vieno mūsų gimtojo žodžio saugotojo atminimą. Tai buvo ypač dievobaimingi, tylūs, beveik niekuo iš kitų neišsiskiriantys žmonės. Jie iš gyvenimo beveik nieko neėmė, o tik jam davė. Žinoma, jie kitokiais vargu ar galėjo būti, nes sunkiais knygnešystės laikais jų kiekvienas žingsnis buvo sekamas. Vienas iš tokių buvo butkūnietis knygnešys Petras Keršys. Jis gimė - Vanagų kaime, mažažemio valstiečio šeimoje, kurioje augo trys broliai ir viena sesuo. Šeima duoną pelnėsi gamindama ir pardavinėdama rožančius. Tėvo neteko anksti. O kai mirė motina, visi šeimos rūpesčiai užgulė dar labai jauno Petro pečius. Todėl jis į knygnešio darbą pasinėrė visa savo esybe, nes tai buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Dalį knygų pats gaudavo iš kunigų. Eidavo Petras kiekvieną sekmadienį su „terba" (anot žmonių), knygas ir rožančius pardavinėdavo prie Želvos bažnyčios. Jam žmonės atnešdavo taisyti suplyšusias maldaknyges. Vieną sekmadienį paimdavo, kitą grąžindavo sutaisytas. Budri žandarų akis pastebėdavo jį ir čia. Atimdavo rožančius. Darydavo kratas ir namuose, bet paties Petro neliesdavo, Nieko nepešę kurį laiką žandarai aprimdavo. Keršys rožančius dažniausia slėpdavo pas kaimynus. Kaip jo paties neareštavo, tik vienas Dievas težino.
Pasakojama, kad Petras buvo labai ramus, taikus žmogus, su visais gražiai sugyvendavo. Dėl to aplinkiniai žmonės jo neskųsdavo. Tai buvo kaimo šviesuolis.
Laikui bėgant, spaudos draudimo vajus atslūgo. Tada Petras eidavo pas žmones stogų taisyti ar kitaip uždarbiauti. Mat reikėjo išlaikyti gausią savo šeimą: augino 3 sūnus ir 3 dukteris. Viena jo duktė gyveno Mateikiškių kaime. Petras mirė nugyvenęs 81 metus. Palaidotas Želvos kapinėse.
Šiandien Butkūnų kaimo vienkiemyje, ant kalnelio, labai gražioje vietoje, netoli autostrados, vedančios į Ukmergę, yra dviejų brolių Keršių sodybos. Viena iš jų - Petro Keršio. Gal kiek ir pasikeitusi, tačiau neperstatyta (gyvenamasis namas). Ji saugo šviesų knygnešio Petro Keršio atminimą.
