Ukmergė: Nelinkėjo laimingo kelio...

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį

Rasa Griškevičienė.1990.

Praėjusių metų vasarą, liepos 28 dieną, Kėdainių aerodrome nusileido lėktuvas, parskraidinęs iš Igarkos 121 tremtinio palaikus. Daugiau kaip po 40 metų sugrįžo į Lietuvą cinkuotame karste ir buvusio Žirnajų vienkiemio ūkininkas Edvardas Rutkauskas.

„Dabar jau ramu“, – tyliai ištars vieną vakarą mums jo sūnus Česlovas, kai susėdę jo namuose, sklaidysime senas nuotraukas, primenančias skaudžią šios šeimos praeitį. „Ką čia pasakoti, – nelinksmai šyptels jis – Paskaitykit tremtinių atsiminimus, knygas apie Igarką ir viską sužinosit...“ Ir tuo metu prisiminiau prieš kurį laiką viename žurnale nuskambėjusią jauno kritiko mintį, girdi, viena po kitos rodosi knygos apie tremtį, ir jos jau darosi panašios, niveliuojasi, žodžiu, ar netaps nuobodu? O aš tada pagalvojau: kažin, ar nepavėluosim, ar suspėsim užrašyti tremtinių prisiminimus, kol dar jie gyvi, kol gyvi jų vaikai? Ar suspėsim surinkti – tegul ir po kruopelę – išbarstytą mūsų mažos tautos istoriją ir parašyti ją iš naujo, be melo ir pompastikos?

Netrumpai kalbėjomės su Česlovu Rutkausku, ir iš viso jo pasakojimo labiausiai man įstrigo jo tėvo – be galo darbštaus ir nelaimingo žmogaus svajonė, lydėjusi nuo pat jaunumės, – turėti savo namus. Ir gal net ne svajonė, o paprastas žmogiškas noras, ėjęs iš kartos į kartą kaip šventas tėvo priesakas sūnui – neapleisti žemės.

Šitas priesakas siekia tolimus, dar pirmojo pasaulinio karo metus, kai Česlovo seneliai buvo pasitraukę į Rusiją. Senelis dirbo Charkovo, vėliau Mogiliovo laivų statyklose, o 1918 metais sugrįžo į Lietuvą. Pabaisko valsčiuje, prie Žirnajų ežero, išsinuomavo Jurdonių malūną. Sugrįžęs į namus, senelis padalijo vaikams svetur uždirbtą turtą. Vyriausiajam sūnui Jonui nupirko Kaune namus, aprūpino kitus du jo brolius ir seserį, o Edvardui, tikram kaimo vaikui, nupirko 39 hektarus žemės. Jis pats, būsimojo ūkio šeimininkas, paėmė iš banko 10 tūkstančių litų paskolą, kad galėtų nupirkti jos kuo daugiau. Senelis norėjo, kad Edvardas kuo tvirčiau atsistotų ant savo žemės. Jo namai po ilgų klajonių metų po Rusiją turėjo tapti tėviške ne tik jo vaikams, bet ir būsimoms giminės kartoms. Senelis tikėjo: Žirnajų vienkiemyje niekada neišnyks Rutkauskų pavardė, kaip kadaise žmonės čia minėjo žemės savininko prancūzo Svaželio vardą. Tikėjo, kad kiekvieną pavasarį jo sode žydės obelys, o troboje sūpuosis lopšys.

Žemės buvo daug, bet pirmiausia šitą plotą – iškirsto miško kelmyną – reikėjo paversti žeme. Teko parduoti geriausią savo eržilą ir pirkti jautį, kad galėtum išrauti kelmus. O jau po to statyti namus, sodinti sodą, arti žemę. Ir tik tada, jau sulaukęs 36-erių, Edvardas parsivedė į namus žmoną. Jis visą gyvenimą stebėjosi, iš kur žmonės ima laiko kortuoti, tuščiai plepėti, iškylauti?

Žinoma, atvažiuodavo svečių ir pas juos. Ypač laukiamas būdavo Kipras Petrauskas, kurį visuomet traukė Žirnajai. Sugauti žuvį, – sakydavo jis, – galima kiekviename ežere, o valgyti žuvį galima tik iš Žirnajų ežero...“ Šeimoje augo keturi vaikai, ir nė vienas iš jų nedykinėjo. Tėvas norėjo, kad vaikams gyventi būtų lengviau negu jam, kad jiems nereikėtų pradėti savo gyvenimo nuo tuščios žemės. Jis labai mylėjo savo namus, kiekviena kertelė buvo rūpestingai prižiūrėta, išpuoselėta. Jau 39-aisiais paskola valstybei buvo grąžinta, buvo galima atsipūsti lengviau. Bet... Atėjo keturiasdešimtieji, o su jais, pasak Česlovo Rutkausko, ir „svieto lygintojai“.

-Iš pradžių liepė tėvui atiduoti 10 hektarų, tėvas atidavė 16 – visiems keturiems kaimynams po keturis. Ką te, sako, du su puse – ir žemės skonio nepajus. 44-aisiais dar penkis atidavė iš Smolensko pasitraukusiai rusų šeimai, kuri apsigyveno mūsų namuose. Po karo tėvo brolį Antaną išvijo išvijo iš Jurdonių malūno, ir jis atėjo pas mus. Kaip naujakuriui, tėvas davė ir jam penkis hektarus žemės, arklį, karvę, sako – ūkininkauk! O mus apkrovė mokesčiais, žemę pervedė į ketvirtą rūšį, išbuožino...

Labiausiai darbščiam ūkininkui gėlė širdį matant, kaip apleidžiama buvusi taip išpuoselėta jo žemė. Šalia trobą pasistatęs kaimynas buvo mėgėjas išgert, lošt kortomis. Neilgai jis džiaugėsi, taip netikėtai pralobęs. Grįžęs sykį girtas, ir namus padegė, ir pats nusišovė.

E. Rutkauskas nuo seno buvo pažįstamas su J. Paleckiu. Kai paskutinį kartą Edvardas nuvažiavo pas jį į Vilnių, šis buvo labai susirūpinęs. „Mesk viską, pasiimk šeimą ir važiuok pas mane. Duosiu darbą, butą, gyvensi kaip ponas“, – kalbėjo jam tuometinis LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas. „Jei tu tą žemę būtum plėšęs savo rankomis, taip nekalbėtum, – atsakė jam į tai buvęs ūkininkas. – Aš negaliu jos palikti, čia mano namai...“

Tai buvo 48-ųjų gegužės 22-oji. O kitą rytą į namus pasibeldė kareiviai. Per penkiolika minučių jie turėjo susiruošti į kelionę. Tą dieną – šeštadienį – Česlovas turėjo laikyti lietuvių kalbos egzaminą, buvo bebaigiąs aštuonias klases. Į savo lagaminėlį jis įsidėjo keturis mokyklinius vadovėlius (juos, beje, išsaugojo visus rūsčius tremties metus). Raudodama mama puldinėjo iš vieno kampo į kitą, stengdamasi neužmiršti ko nors labai svarbaus, o kambaryje kariškis surašinėjo turtą (didelei namiškių nuostabai, šitą pažymą jie dabar surado archyve). Nepasakosiu apie tas kančias, pažeminimą ir siaubą, išgyventą visą mėnesį ir savaitę trukusios kelionės metu, kai Jonavos geležinkelio stoty sugrūsti į vagonus, jie pasiekė Krasnojarską, o iš ten Jenisiejaus upe – Igarką, šito amžino įšalo žemę, kurioje amžinai kančiai liko tūkstančiai lietuvių. Ir tie devyni tremties metai – juos reikėjo ne šiaip pragyventi, reikėjo ištverti kiekvieną jų dieną: alinantis darbas, ligos, šaltis, badas ir skurdas. 49-ųjų rugsėjo 15 dieną, apsinuodijęs cheminiu tirpikliu, mirė tėvas. Jam tebuvo 55-eri. Česlovas ir šiandieną prisimena mamos žodžius, pasakytus tą dieną: „Dabar, vaikai, tai pamatysim vargo...“ Vargo? Dar daugiau? Argi gali būti dar blogiau, jei jau ir taip blogai?.. Bet žmogus ištveria viską. Ne veltui sakoma, kad numirti lengviau, negu gyventi. Ir nenoriu skaudžiais prisiminimais šiandieną aitrinti senosios Rutkauskienės ir jo vaikų širdies. Juk jiems teko baisi dalia – du kartus laidoti savo tėvą. Ten, Igarkoje, ir po 40 metų čia, Lietuvoje. Abu sūnūs savo rankomis iškasė tėvo palaikus iš svetimos žemės ir parvežė namo. Tylios Pašilės kapinės dabar jau visam laikui priglaudė žmogų, kurį pražudė toks gražus, žmogiškas noras – turėti savo namus, regėti už lango žydintį sodą ir lakstančius po jį savo vaikus.

Taip ir nesupratau, kuo nusikalto šis žmogus Tarybų valdžiai. Kad dirbo daugiau už kitus? Kad norėjo gražesnio gyvenimo savo vaikams? Kad mylėjo žemę? Įdomu, ar labai jau stipri ir galinga pasijuto toji valdžia, išvariusi ūkininkus iš jų žemės. Šiandieną prie Žirnajų ežero net pėdsako neliko kadaise čia Edvardo Rutkausko rankomis sodinto sodo. Kam nuo to geriau? Suprasčiau, jei atėjusi naujoji valdžia dykumą paverstų žydinčiu sodu, bet jei atvirkščiai?..

-Dar Sibire būdamas, prisiekiau sau: vis tiek įrodysiu, kad tėvą išvežė ne todėl, kad jis turėjo namus, o dėl to, kad jis norėjo turėti savo namus, – kalba Česlovas Rutkauskas. Dėkui Dievui, pats gyvenimas jam padeda patvirtinti tokią paprastą tiesą. Žinoma, nelengva jam buvo, grįžus į Lietuvą. Tam pačiam Deltuvos kolūky, kur jis šiandieną dirba, ne vienas į jį, buvusį tremtinį, žiūrėjo kreivai. Kad ir socialistinio darbo didvyris Juozas Kondratas. Anksčiau įvairių renginių metu sėsdavo nuo Česlovo kuo toliausiai, o dabar, žiūrėk, jei koks susibūrimas, tik ir taiko šalia įsitaisyti, papolitikuoti. Visai neseniai šis žmogus prisipažino: „Tu, Česlovai, visą laiką matei gyvenimą iš vienos pusės, o aš iš kitos. Dabar ir aš pamačiau iš abiejų pusių...“ Bet jau gerai ir tai...