Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša. 1988.
Pavarčius į mūsų mokyklą įstojusių paauglių asmens bylas, susipažinus su jų charakteristikomis, neretai pernelyg santūriomis, netgi šykščiomis, formaliomis, paviršutiniškomis, prieš akis iškyla ryškesni ar blankesni šių vaikų šeimų – mažiausių ir sudėtingiausių pasaulio valstybių – paveikslai, įvairiaspalviai ar pilkšvoji, vienspalviai, tik dvi grafikos spalvas talpinantys. Kartais jos padvelkia sugriuvusio šeimos židinio šalčiu, alkoholio tvaiku, tėvų nesantaikos skersvėjais., nepatirtos tėviškos ar motiniškos meilės beviltišku ilgesiu.
Džiugu, kai tęsiamos žemdirbių dinastijos – valstiečių šeimos pasiunčia pas mus vieną po kito savo vaikus. Jau ne vienas baltiško mechanizatoriaus Antano Mikėno vaikas pasuko tėvo profesijos keliu. Šiais metais įstojo pas mus dar vienas Mikėnų sūnus Deimantas, kuris irgi tikriausiai bus geru duonos augintoju, doru žmogumi – jaunuolio pagarba tėvų pavyzdžiui, darbštumas leidžia tuo tikėti.
Bet ne visi ateina su tokiu kraičiu. Suprantama užuojauta likimo nuskriaustam augančiam piliečiui prabyla iš vieno krikštėniškio charakteristikos : ,,...abu tėvai mirę, gyvena pas senelius“. Norisi, tikėti, kad iš jo išaugs doras, sąžiningas žmogus, mokantis tinkamai vertinti dvasinę šilumą, kurią vietoj anksti netektų tėvų meilės bent iš dalies atstoja ryšiai su broliais ir seserimis. Daug sunkiau bus išlikti tvirtam gyvenimo kely jakutiškiečiui A., kurio tėvas mirė, o motina, kaip pažymima charakteristikoje, vėjais išėjo, likimo ir valstybės valiai sūnų palikusi. Bet kam būtų nelengva žiūrėti į gyvenimą, į žmones internatiečio J., kurio motinai atimtos motinystės teisės, žvilgsniu. Ar išmoks jis tikėti žmoniškumu, gerumu? ,, Tėvai išsiskyrę, tėvui atimtos teisės“, - šie kito internatiečio charakteristikos žodžiai sukrečia. Nejučia pagalvoji: ar išmoks šis paauglys siekti prasmingo gyvenimo, nuoširdžios draugystės, ar galės, ar pajėgs tikėti meile? Tai sugeba tik patys stipriausieji, ištvermingiausieji, savarankiškiausieji. Negali atsigėrėti internatiečiu V., be trejetų užbaigusiu devynias klases, stebina jo atsparumas gyvenimo negandoms, kurias jam teko patirti. Bet, deja, išugdyti šie bruožai – ne motinos, netekusios motinystės teisių, nuopelnas. O kokiu keliu – profesiniu ir žmoniškuoju – pasuks siesikietis J., pakeitęs savus (o gal ir ne savus) profesinius ketinimus, neatvykęs pas mus mokytis? Ir jam su kitais broliais ir seserimis, o ir motinai, matyt, nelengva, su tėvu išsiskyrus...
Išsiskyrę tėvai – tai rykštė, skaudžiausiai užgaunantis vaikus. Per sunki našta teko ir ketvirtosios vidurinės auklėtiniui D.: abu tėvai sukūrė naujas šeimas, o jam teko apsigyventi pas močiutę. Argi jūs, tėvai, nejaučiate atsakomybės už savo sūnaus gyvenimo kelią? Gal tik motiniškos širdies šiluma, giedri brolių ir seserų žvilgsniai padės, išsiskyrus su tėvu, garbingai eiti per gyvenimą laičiškiui D., taujėniškei D., kurios motina šešetą vaikų augina. Ar nestokos tikro vyriškumo anksti netekę tėvo berniukai, ar mokės, jo palikti, patys būti gerais tėvais? Ar sugebės dorai, gražiai gyventi palaidos elgesio motinų dukterys? Ką gero išmoksta mergaitės iš tokių, kartais net savo vaikų tėvo nežinančių? Štai ukmergiškė R., - tiek mažai mačiusi gero šeimoje, ir pati tapo nepatikli, atšiauri.
Su didele pagarba kalbame apie mūsų mokinių motinas, kantriai ir pasiaukojančiai kurstančias šeimos židinį. Tarp jų Genė Tamkevičienė iš Balelių tarybinio ūkio, mirus vyrui, viena vedanti į gyvenimą vienuolika vaikų, Danutė Jakučiūnienė iš Livonijos tarybinio ūkio, auginanti dešimtį atžalų.
Ne vieno pirmakursio asmens dokumentuose pažymėta: ,,gyvena pas senelę ir dėdes, motina gyvena atskirai“, arba ,,gyvena pas močiutę, motina juo nesirūpina“ – nesirūpina vieninteliu sūnumi! Kiek daug skausmo slypi po šiais taupiais charakteristikų žodžiais. Atrodo, kad siesikietis V., deltuviškė V. moka įvertinti senelių gerumą, dėdžių rūpinimąsi. Tikiu, kad gerumu seneliams mokės atsidėkoti ir miestiečiai A. ir D. Tik neramu, matant vepriečio G. polinkius, ar sugebės tikromis gyvenimo vertybėmis užpildyti šeimos židinio šilumos stoką?
Sudėtingą gyvenimišką situaciją slepia lakoniška charakteristikų frazė ,,yra patėvis“. Ji sutalpina ir šeimų dramas, ir nuoširdų patėvių rūpinimąsi vaikais, ir stingdantį abejingumą, nepakantumą, net priešiškumą jiems – žmonoms vaikams. Dar skaudžiau, jeigu mišriose šeimose ,,tėvo“ ir ,,motinos“ vaikams tėvų meilė dalinama ne po lygiai.
Namų darna, šeimos židinio graži, jauki, šilta aplinka – tai stebuklingas vaikystės slenkstis, nuo kurio prasideda kelias į savarankišką gyvenimą, darbą, naują šeimą. Lai šis kelias kiekvienam berniukui ar mergaitei bus tiesus, švarus, prasmingas. Laimingas tas, kurį šeimos židinio maloni akiai ir širdžiai šviesa kviečia sušilti nužvarbus, pailsėti pavargus, ragina greičiau pakilti suklupus, surasti tiesų kelią paklydus ir viltį, neviltin pakliuvus. Du žmonės, pasiryžę bendrai eiti gyvenimo keliu, pirmiausia ir turi suprasti būsimą savo – tėvų atsakomybę už vaikų likimus.
