Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Rasa Griškevičienė.1990.
Liepos 21 dieną Šešuolių apylinkės miške, netoli Miegučių kaimo, prie pat kelio, vedančio į ūkio centrą, iškilo paminklas su šešiais kryžiais. Artimieji jį pastatė šešiems Beivydžių kaimo vyrams, sušaudytiems šiame miške 1945-ųjų metų pavasarį.
Beveik penkiasdešimt metų tylėjo žemė, sugėrusi žuvusiųjų aimanas, namiškių ašaras ir skausmingą neviltį. Argi kam pasiskųsi, argi kam pasiguosi...Ir neuždegė niekas šioje vietoje žvakelės, nepasodino našlaitės ar neužmirštuolės krūmelio, neateidavo apraudoti nukankinto sūnaus, brolio ar vyro. Bet žmonės nieko neužmiršo. Tą dieną eidami iš trobos į trobą, kalbėdamiesi su žuvusiųjų artimaisiais, dar kartą pajutome, kad laikas bejėgis ištirpdyti skausmą, atleisti skriaudas, išbraukti iš atminties gyvą istoriją.
... Miegučių kaimo gyventojui Jonui Geniui tąsyk buvo gal šešiolika. Šis žmogus – buvęs politinis kalinys, kadaise nuteistas 35 metams, – bene vienintelis likęs gyvas šios šiurpios tragedijos liudininkas. Tegul jis pirmiausia ir prabyla: – Ganiau Šeibokų miške karves. Tą dieną gerai įsiminiau: buvo balandžio 11-oji. Girdžiu – kaži kas iš automato tratina. Nuklausiau, kad šešias serijas paleido. Parginęs karves, papasakojau mamai. Sakau, ten, miške, per Šeibokus kai važiuoji, stribai žmones šaudė. „Tu tylėk ir neburbuliuok“, – piktai subarė mama. O po dienos ar dviejų ateina dvi moterys. Viena kalba su mama, kita verkia. Mane išvarė lauk, kad negirdėčiau, o po kiek laiko vėl pašaukė vidun. Žiūriu – jau visos trys verkia. „ Ar rastum tą vietą, kur žmones šaudė?“ – klausia. „Rasčiau“, – sakau. Ir nuėjom miškan. O ten dar dvi moterys. Ir arklys su vežimu. „Jūs pabūkit, sakau, aš vienas greičiau rasiu“. Čia gi ganau nuo vaikystės, kiekvieną akmeniuką, kelmą žinau. Ir einu tolyn į mišką. Matau – žolė jau išmindyta, mėtosi baltinių gabalai, maldaknygės dvi, škaplierius, pieno knygelė. Skaitau – Kanapienis! Kaip šiandien atsimenu. Sudėjau tuos daiktus kišenėn. O prie medžių, matau, šeši klanai kraujo – prie kiekvieno atskirai. Žiūriu – šviežių žemių pripilta ir eglės šakom užmesta. Anksčiau čia jų nebuvo. Nutraukiau tas šakas, kyšt ranką į žemę kelis kartus ir užgriebiau už nuogo žmogaus. Greit užstūmiau tas žemes ir tekinas pas anas moteris. Atvedžiau, parodžiau, o pats namo. „Tik, Dievulėliau, tylėk, – prigrasino mama. – Niekam niekam niekam nesakyk: nei kaimynui, nei kam kitam“. O kam aš čia girsiuos! Pakui, po kokių penkių dienų, dar sykį nuėjau ten pažiūrėti. Tuščia duobė! Tik matosi, kaip kūnai buvo išvilkti. Ir kraujas... Po daugelio metų, gal prieš kokį dešimtmetį, medžiojom tuose miškuose. Parodžiau vyrams tą vietą ir pasakiau: „Jeigu aš numirsiu, žinokit, kad čia stribai žmones šaudė...“
Iš senųjų šešuoliečių sužinojome, kad Mišniūnų kaime gyvena vieno iš nužudytųjų našlė – Janina Morkūnienė, buvusi Kanapienienė. Išgirdusi, ko pas ją atvažiavome, į septyniasdešimtuosius įkopusi moteris labai susijaudino. Iki šiol jos niekas apie tai neklausinėjo, bet atmintis išsaugojo viską iki menkiausios smulkmenos. Ji ir pasakė mums visų šešių žuvusiųjų pavardes: jos vyras Karolis Kanapienis, jo pusbrolis Stasys Kanapienis ir dar keturi to paties kaimo vyrai: Karolis Pociūnas, Petras Žvirblis, Petras Repečka ir Mataušas Kanapienis.
-Ištekėjau už Karolio 19 metų. Jis buvo geras, labai pamaldus žmogus, – suvirpa Janinos balsas. – Tą pavasarį mūsų pirmam vaikui buvo trys metukai, aš jau laukiausi antrojo. Sužinojom, kad aplinkinių kaimų vyrus į kariuomenę ima. Išsigandom, kaip reikės vienai su dviem mažais vaikais likti, jei Karolį paims. Tai jis persidarė dokumentus, pasisendino, kad nebeimtų į kariuomenę. Ir kai kurie kiti taip pasidarė. bet vienas toks, nelabai sveiko proto buvo, įskundė juos stribams. Tie pradėjo gaudyti. Prisimenu, tą dieną Karolis arė laukuose, grįžo namo pavalgyti. Su vaiku bovijosi, kai pamatė du stribus ateinant. Tie ir išsivarė jį, neleido nė pasiimti nieko. Ir kitus vyrus surinko: kurį lauke ariantį sučiupo, kurį – tiesiai iš namų, niekas juk nesislapstė. Iš viso aštuonis vyrus surinko ir nusivarė juos į Šešuolius, kur buvo jų štabas. Ten du iš jų – Kazį Mackelą ir Petrą Vainauską paleido. Vakare su kitom moterim nuėjom savo vyrų ieškoti, šiltesnių rūbų, maisto paėmėm, suruošėm viską į kariuomenę eiti. Stribai iškratė mūsų terbas, kad ko neįduotume, ir leido pasimatyti. Pasišnekėjau su Karoliu, jis sako, juos Ukmergėn rytoj veš, į karinį komisariatą. Pažadėjau rytą vėl ateiti, dar maisto nupirkti. Bet kitą rytą kai vėl atėjom, jau mūsų prie vyrų nebeprileido. Stribai tik šautuvais švaistėsi, keikėsi, siuto...
Praėjo pora dienų, jokių žinių apie suimtuosius nebuvo. Moterys nuvažiavo Ukmergėn, bet kariniame komisariate apie jų vyrus niekas nieko nežinojo. Ir tada žmonės ėmė pašnibždom kalbėti, kad nelaiminguosius nuvežė ne Ukmergėn, o Šeibokų miškan. Vėliau piemenukas parodė moterims kelią...
-Kai atkasėm duobėje lavonus, persigandom, – srūva ašarom J. Morkūnienės veidas. – Jie buvo baisiai nukankinti, sulaužytais kaulais, išdaužytais dantimis, kruvini, pusnuogiai. Naktį parsivežėm į namus, palaidojom Kiauklių kapinėse, bendrame kape. Kunigas, amžinatilsis Pieškus, tąsyk verkė. Sakė, tikrus krikščionis laidojam...
Stribai po to aiškino, kad bevežant suimtuosius į Ukmergę, vyrai, girdi, bandė bėgti, todėl juos ir nušovė. Norėdami sužinoti tiesą, artimieji kreipėsi į karinį komisariatą. Atvažiavo speciali komisija, atkasė žuvusiųjų palaikus ir nustatė, kad jie visi sušaudyti iš priekio, taigi bėgti negalėjo. Matyt, budeliai ėmė baimintis, kad per daug sužalotus, per daug iškankintus nuveš būsimuosius kareivius į komisariatą, ten, ko gero, už tai nepaglostys. Ir nusprendė užmaskuoti savo kruvinus pėdsakus, sukūrę versiją apie tariamą pabėgimą... Girdėjo žmonės, kad po to stribams vadovavęs leitenantas Biržys neva buvo teisiamas, bet kaip ten buvo iš tikrųjų, šiandieną nepasakys niekas.
Po karo Janina ištekėjo už našlio Morkūno, užaugino ir jo sūnų. Dviem su mažais vaikais buvo lengviau. Šiandieną ji gyvena dukters Aldonos namuose. O greta jos namų – pensininkės Vandos Remeikienės sodyba. Lygiai prieš savaitę, praėjusį šeštadienį, kaimynai susigiminiavo: Janinos sesers sūnus Jonas vedė Remeikų vientūrėlę Genutę. Sako, tikrai smagios vestuvės buvo, tačiau Genutės mama ir močiutė, dėdės ir tetos, žvelgdami į laimingus jaunuosius, slapta ir ašarą nubraukė. Ne dėl to, kad dukters jaunystės būtų gaila (su tokiu rimtu ir darbščiu nepražus). Į jos šventę, deja, negalėjo susirinkti visi artimieji: vienintelis mamos brolis Bolius Lizūnas, tetos Onutės vyras Karolis Mikalajūnas ir jo brolis Vaclovas. Juos ištiko ta pati tragedija, kaip ir Beitvydžių kaimo vyrus. Kartu su kitais kaimynais – broliais Vaclovu ir Bronium Jackūnais, jų pusbroliu Mykolu ir Pranu Maišeliu, nenorėdami eiti tarnauti į okupantų armiją, jie išėjo į Pakertušio mišką. Niekam nieko blogo nepadarė, nieko nenuskriaudė. Užtikę raiste septynius beginklius vyrus, vadinamieji „liaudies gynėjai“ sušaudė juos vietoje. Tai buvo 1944-ųjų lapkritis, vos savaitė prabėgusi nuo Visų šventųjų dienos. Kad namiškiai jų nepasiimtų, prie drabužių stribai pririšo granatas, prieš tai, žinoma, nurengę geresnį drabužį, peiliu nurėžę geresnių batų aulus.
-Bronius buvo visai jaunas, dar ir metų tiek neturėjo, kad jį į kariuomenę imtų, bet buvo jis augalotas, atrodė vyresnis, tai motina dėl šventos ramybės kartu su broliu į mišką išleido. Išlydėdama pro duris, šiltą šaliką ant kaklo jam užrišo ir peržegnojo, – nesulaiko raudos Vanda Remeikienė. – Tik po dviejų savaičių galėjom juos išsikasti ir palaidoti kapinėse.
-Ir tai dar ne viskas. Stribai atėmė iš sesers arklį, atseit, bandito žmona – apsieis. O kiek užgauliojimų, patyčių teko iš jų girdėti, iškęsti, ir vien už tai, kad Bolius, Karolis ir kiti jauni vyrai nenorėjo eiti į sovietų armiją, – tęsia jos sesuo Vlada Lizūnaitė.
Sutiktieji tą dieną žmonės vardijo mums daugelį buvusių stribų pavardžių, aiškino, kur gyvena. Vienus iš jų patys pažinojo, apie kitus iš kaimynų buvo girdėję. Ateityje šiuos žmones pakalbinsime ir mes, tai atskiro rašinio tema. Tik vis prisimenu Jono Genio žodžius, jog šiandien gal nebereikia suvedinėti sąskaitų, kiršinti žmonių, kerštauti, nes tai pražudys Lietuvą. Mūsų, lietuvių, ir taip maža, užteks, jau priguldėm jų į žemę. Be teismo, be kaltės...
-Tegul Dievas juos visus teisia ir dovanoja jiems, – išlydėdama mus pro kiemo vartelius, vis kartojo, ašaras braukdama, Vanda Remeikienė. – Jau kitaip vis tiek nebus...
Prie kelio, kertančio mišką, čia sušaudyto Petro Repečkos artimųjų rūpesčiu parimo šeši kryžiai. Iš pradžių buvo galvojama juos pastatyti toje vietoje, kur ir buvo sušaudyti Beirvydžių kaimo vyrai – vidury miško. Bet kilo abejonė: čia juk žmogus retai atklysta, niekas paminklo nepastebės ir apie žuvusius nesužinos. Todėl toje vietoje pastatė vieną kryžių, o prie pat kelio, arčiau žmonių, – šešis. Tiek, kiek buvo vyrų. Kaip tik čia tada ėjo miško linija, per ją vežimu ir buvo atgabenti nelaimingieji. Statant paminklą, kiek galėdami padėjo ir kiti čia žuvusiųjų artimieji.
Rugpjūčio 12 dieną Kiauklių bažnyčioje bus aukojamos šventos mišios už Karolį, Stasį, Matą Kanapienius, Petrą Žvirblį, Karolį Pociūną ir Petrą Repečką, po to pašventintas jų atminimui skirtas paminklas.
Nuotraukose:
Paminklas nužudytiesiems Beivydžių kaimo vyrams atminti.
Jonas Genys - vienintelis likęs gyvas šios tragedijos liudininkas.
