Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša
Pirmiausia neaišku, kurią revoliuciją ginti kviečia M.Džiovenis visus ukmergiškius pagal išvrdintas grupes: ar Lenino pradėtą, ar Stalino,, patobulintą‘‘, ar pažangiųjų partijos jėgų ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio organizuotą.Šia prasme autorius visia nenuoseklus: žodžiais deklaruodamas leniniškos revoliucijos gynimo lozungą, persitvarkymo gynimą, tolesne minčių logika ir potekste atsistoja į priešingą poziciją.
Kokie gi pasvojai gresia autoriaus ginamai Revoliucijai? Nuo anarhizmo iš kairės nuo biuriokratizmo iš dešinės, nuo vienareikšmiškai mąstančiųjų – sąjūdininkų, ketinančių užgrobti valdžią... Kaip rodo straipsnio logika, didžiausią pavojų revoliucijai autorius įžiūri iš pastarųjų pusės, laikydamas juos kone persitvarkymo priešininkais.
Kaip ginti savaip suprantamą revoliuciją Nesileisti komunistams būti,, auklėjamiems‘‘ sąjūdininkų, žmonėms nesusidėti su sąjūdininkais, pakreipti situaciją savo naudai, susigrąžinti žmonių mases savo ( kieno savo ?) pusėn, sutriuškinti biurokratizmą ir anarchizmą, pristabdyti Sąjūdžio veiklą žodžiu,, liaukitės‘‘.
Autorius sielojasi dėl to, kad liaudies mases Sąjūdis tarsi užhipnotizavo ir didžiumą žmonių eina su juo. Laikydamas liaudies mases inertiška, bevale, negalvojančia minia, kuri eina paskui tą, kuris tik pirštu pamoja, M.Džiovenis išreiškia savo nepagarbą į žemiečius, tautiečius.
M.Džiovenis labai apibendrintai vartoja žodį,, Partija‘‘. Juk ne visa Komunistų partija , o tik demokratiškasis, pažangiai mąstantis jos sparnas bando grįžti prie tikro socializmo, pamatė, kad mums gresia pavojus degraduoti, paskelbė persitvarkymą, ėmėsi plėtoti demokratiją. Partija – ne beveidė, bevardė masė, o asmenybių, individualybių ir . deja tuščiagarbių ir net menkystų suma.
Ragindamas visus vengti etikečių kabinėjimo, M.Džiovenis pats nesilaiko straipsnyje šios nuostatos ir jam nepatinkantiems dosniai dalina kontrevoliucionierių, ekstremistų, klasinių priešų etiketes.
Norėdamas atgrasinti žmonių mases nuo Sąjūdžio, M.Džiovenis bando pabūti net futurologu- nuspėja šiandieninių sąjūdininkų darbų šiurpokas ateities pasekmes: kraują ir lavonus, brolžudišką karą, gausybę aukų (,, daugiau, negu jau žuvo‘‘).
Labai jau neįtikinamai, netgi spekuliatyviai skamba M.Džiovenio straipsnyje Lietuvos valstybinio himno žodžiai. Jie aiškiai nedera prie bendro straipsnio konteksto.
Gal istorija autoriui matytųsi kitaip, jeigu jis žiūrėtų į ją ne tik per aštrią klasių kovos prizmę, ir ne vien iš revoliucinio judėjimo pozicijų. Kad toks požiūris pasenęs, įrodo istorikas A.Eidintas,, Komjaunimo tiesoje‘‘ straipsnyje apie istorijos senėjimą.
Kreipdamasis vienoje vietoje į sąjūdininkus žodžiu,, gerbiamieji‘‘, M.Džiovenis visu savo straipsniu įrodo, kad toks kreipimasis yra tikrai nenuoširdus.
Gerokai stebina autoriaus užimta saliamoniška neklystančio mokytojo, beapeliacinės tiesos reiškėjo poza.O ar nevertėjo ir save pamokyti, atvirom akim, giedriu ir tiesiu žvigsniu, pasižiūrėti į šiandieną, kuri jau nematuotina pasenusiu vakar dienos masteliu. Atrodytų, jog autorius lyg prisimerkęs žiūrėtų į tikrovę. O prisimerkęs ir tiesos nepamatysi, ir Revoliucijos neapginsi.
