Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Arvydas Pėšina.2008.
Tautinės vėliavos iškėlimo iškilmės 1988 m. lapkričio 12 d. Pašventinta vėliava iš bažnyčios buvo nešama į Kultūros rūmus. Nuotrauka iš Kraštotyros muziejaus fondų.
Šio birželio pradžia paženklinta jubiliejine data, svarbia mūsų šaliai: prieš dvidešimt metų, birželio 3-iąją Vilniuje gimė Sąjūdis. Tuomet aktyviausia visuomenės dalis, pasinaudodama „perestroikos" teikiamomis galimybėmis, pasiryžo pakeisti situaciją ir pradėjo deklaruoti Lietuvos savarankiškumo siekius.
Apie tai, kaip Ukmergėje gimė Sąjūdis, kalbamės su jo įkūrėjais - Kultūros centro direktore Eugenija Vaitkiene, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju Juliumi Zarecku, dailininku Audriumi Žilėnu, projektuotoju Romu Kliviu.
„Kažkas jau sklandė ore"
Juliaus Zarecko teigimu, 1988 metų pradžioje kažkas jau sklandė ore. Ukmergiškiai Natalijos Kovarskienės iniciatyva dar 1986 metais įkūrė diskusinių kino filmų klubą „Disputas". Jo nariai žiūrėdavo filmus, kurių nerodydavo kino teatruose, diskutuodavo.
Palaipsniui užgimė Kultūros fondas. Audriaus Žilėno teigimu, viskas prasidėjo Kultūros rūmuose - čia buvo diskutuojama, ar reikia kurti Sąjūdį, ar užteks tik Kultūros fondo veiklos. Fondo nariai siekė išsaugoti istorinius paminklus, bažnyčias, kelta senamiesčio išsaugojimo problema. Pasipuošę trispalvėmis juostelėmis, fondo nariai valė Deltuvos liuteronų bažnyčios griuvėsius. Romo Klivio teigimu, poveikis visuomenei buvo didžiulis: dar ir dabar šiukšlių ten niekas nebepila.
Kultūros fondo nariai siekė atkurti miesto herbą, bet niekas nežinojo, kaip jis atrodė. To teiravosi tuometinės Muziejaus direktorės Violetos Reipaitės. Respublikinėje spaudoje tuomet pirmą kartą buvo atspausdintas Vytis. A. Žilėnas su J. Zarecku nutarė Ukmergėje miesto parke ant tvoros nutapyti miesto herbą, kuriame būtų Vytis. Tačiau valdžios leidimo negavo.
Sąjūdis - ir „partkomo" planuose
Prieš įkuriant Sąjūdį Ukmergėje, vienas Kultūros fondo narys buvo pakviestas pas rajono valdžios atstovą. Čia jam buvo pasiūlyta sukurti Sąjūdį, žadėtas geras finansavimas, patalpos. Tačiau iškelta sąlyga - Sąjūdžio taryboje turi būti žmogus iš Komunistų partijos komiteto. Tą patį vakarą A. Žilėnas, R. Klivis, J. Zareckas, Eugenija Vaitkienė ir Vytautas Česnaitis nusprendė - nėra kur trauktis, reikia kuo skubiau kurti Sąjūdį. Kol to nepadarė „partkomas". Apsvarstyta, ką pakviesti į pirmąjį susirinkimą.
Tuo metu Užugirio mokyklos direktorius Kęstutis Grinius kėlė problemas mokytojų konferencijoje, aštrius straipsnius rajono spaudoje rašė Juozas Daunys, buvo žinomas advokatas Gintautas Stankaitis."Disputo" klubą lankė Aldona Čereškienė, vėliau įveikia pakvietusi ir vyrą Juozą. Prisijungė Gintaras Etneris, Saulius Skiudulas, Romas Kiškis, Giedrius Švitra. Nuo pirmos iki paskutinės dienos Sąjūdyje dirbo Leokadija Karalienė, Onutė Račickienė.
1988 metų rugsėjo 27 dieną į pirmą iniciatyvinės grupės susirinkimą dabartinėje V. Česnaičio teatro studijoje susirinko daugiau nei 20 žmonių. Tarp jų - ir šių eilučių autorius, kitus susirinkimus žmonių susirinkdavo vis daugiau.
Pradžia buvo kupina entuziazmo, tačiau sunki. Niekas neturėjo politinio darbo patirties. Jau pirmajame susirinkime reikėjo išrinkti atstovą bendrauti su Sąjūdžio vadovais Vilniuje. Pasisiūlė K. Grinius. G. Stankaitis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu.
„Sudirbo" valdžią
R. Klivis prisimena: pirmuosiuose Sąjūdžio susirinkimuose buvo matyti kreivų šypsenėlių. Vėliau juokeliai tilo, atsirado pagarba. Didžiausią pagarbą Sąjūdis įgijo suorganizavęs susitikimą su rajono valdžia.
Sausakimšoje Kultūros rūmų salėje sąjūdiečiai „sudirbo" visą valdžią taip, kaip žmonės dar nebuvo girdėję. Tai buvo pirma vieša ir labai aštri valdžios kritika. G. Švitra "į šipulius sumalė" vieną funkcionierių už upelio šlaito suniokojimą įrengiant kolektyvinį sodą. Gavo pylos ir kiti. Tuomet tai buvo negirdėtos kalbos. Žmonės plojo stovėdami.
Vyko ne tik susirinkimai. Sąjūdiečiai tvarkė piliakalnio šlaitus ir įrengė laiptus. 1988 metų lapkričio 12 dieną virš Kultūros centro stogo pirmą kartą iškelta trispalvė. Ją, pašventintą šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, gatvėmis lydėjo tūkstančiai žmonių. 1989 metais pradėti paminklo „Lituania Restituta" atstatymo darbai.
Varpininkas politinis kalinys Vytautas Vaineikis tris paras badavo prie tuometinio Vykdomojo komiteto. Iš sovietų valdžios jis reikalavo, kad tremtiniams būtų skirtos kompensacijos.
Paklausti, ar tada nejautė baimės - juk ėjo prieš totalitarinį režimą, Sąjūdžio įkūrėjai sakė apie tai paprasčiausiai negalvoję. Be to, nesikišo ir šalies valdžia. Ji paprasčiausiai stebėjo.
Palaipsniui pradėjo rastis iniciatyvinės Sąjūdžio grupės kaimuose, darbovietėse. Į vieną pirmųjų rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą atvyko didelė delegacija iš Veprių. Išrinkta Sąjūdžio koordinacinė taryba.
Drąsiai prabilta apie nepriklausomybę
Lankantis rajono gamyklose ir kitose organizacijose jau drąsiai kalbėta apie Lietuvos nepriklausomybę. A. Žilėnas prisimena: „Vienybės" gamykloje susitikimo metu priėjo senukas ir pašnabždėjo, kad Širvintose gyvena žmogus, išsaugojęs autentiškus užrašus nuo nugriauto Nepriklausomybės paminklo. Senukas pasakė, kur tą žmogų rasti." Atgautos paminklinės lentos ir šiandien puošia paminklą „Lituania Restituta".
Viena Sąjūdžio akcijų bandymas versti rajono partijos komiteto valdžią partijos plenumo metu. K. Griniui partija tada siūlė postą kuruoti kultūros reikalus. Tačiau K. Grinius įėjo tik į Partijos komiteto biurą.
Po truputį daugėjo Sąjūdžio spaudos, nors vis tiek jautėsi jos stygius. Pribrendo reikalas įkurti ir savo laikraštį. Kunigas Viktoras Aukštakalnis sužinojo, kur spausdinti laikraštį, o Gintautas Stankaitis pasiūlė pavadinimą - „Aistuva". Ruošti maketus buvo pasikviestas Paulius Skuodis. 1989 metų kovo viduryje išėjo pirmasis „Aistuvos" numeris. Pirmi numeriai spausdinti padedant V. Aukštakalniui, vėliau - Vilniuje, Fizikos institute, bei Ukmergės spaustuvėje. Nuo pat įkūrimo laikraštyje dirbo J. Zareckas, S. Skiudulas.
Viešinti Sąjūdžio veiklą padėjo radijas - kartą per savaitę Sąjūdžio laidos transliuotos laidiniu radiju. Jas rengti ėmėsi Kęstutis Motiejūnas. Miesto centre atsirado stendas. Aktyvistai naktimis rengdavo humoristinę jo medžiagą.
Sąjūdžio įkūrėjai prisimena rinkiminę kampaniją į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Kad Sąjūdžio kandidatu bus išrinktas K. Grinius, niekas neabejojo. Nepaisant to, J. Zarecko „Zaporožietį" apklijavo rinkiminiais plakatais. Paliko tik mažą langelį vairuotojui žiūrėti į kelią. Su tokia mašina važinėjo ir Vilniaus gatvėmis.
Sąjūdiečių prisiminimuose išlikę sausio 13-osios įvykiai. Ukmergės atstovai Vilniuje budėdavo po penkias paras, nekreipdami dėmesio į numatytus budėjimo grafikus. A. Žilėnas prisimena Mariją Laugalienę, kuri ilgai stovėjo prieš Parlamento duris ir net nesiruošė trauktis. Šių įvykių metu nukentėjo ir S. Skiudulas bei Rimantas Aukštuolis: sovietų kariai, nuvežę į savo patalpas, juos sumušė.
Prasidėjus 1991 metų rugpjūčio pučui, tuometinis Ukmergės Sąjūdžio pirmininkas Saulius Skiudulas pranešė, kad organizuojamas pogrindis. Jonavoje vyko pasitarimas, kaip teks bendrauti, kokios konspiracijos taisyklės. Važiuojant link Jonavos kiekviename šalutiniame keliuke stovėjo kariai ir tanketės. Todėl tie, kas turėjo, išmetė savo užrašus. Į Jonavą suvažiavę buvę partizanai juokavo: antrą kartą jau nebaisu. Jie minėjo, kad tarp partizanų labai gerbiamas ukmergiškis Vytautas Laugalys.
Tuo metu Ukmergėje sąjūdiečiai ant pjedestalo pastatė neandertaliečio „galvą" ir užrašė: „Paskutiniam GKČP nariui". Šalia jaunimas grojo ir rinko aukas. Galvą valdžios atstovai labai greitai nuėmė...
Ir dabar kovotų už laisvę
Laikui bėgant Sąjūdžio nariai keitėsi. Pirmieji buvo idealistai, o paskelbus Nepriklausomybę atėjo kiti, norintys dalyvauti politiniame gyvenime, siekę gal ir kitokių tikslų. Tada Sąjūdžio iniciatoriai pasitraukė.
Paklausti, ar dabar galėtų veikti Sąjūdis, pašnekovai įsitikinę, kad tauta ir dabar eitų kovoti už laisvę. R. Klivio nuomone, Lietuva - ekstremalių situacijų šalis: nieks nestreikuoja, nors turėtų. Tikriausiai žmonės galvoja, kad nieko nepakeis. Tačiau ekstremalioje situacijoje viskas vyktų kitaip.
Sąjūdis buvo eksperimentas. R. Klivio nuomone, tuo jis ir žavus. Kiekvienas atėjo ir veikė, kas jam patiko. Vieni atėjo kovoti, kitiems tai buvo žaidimas. Tačiau dešimt rublių paaukojusi močiutė nėra už kitus menkesnė sąjūdietė.
„Kur tie žmonės turėtų dabar eiti? Vaduoti Lietuvą, kuri ir taip laisva? Ar stoti prieš buvusius komunistus, kurie tebesėdi postuose? Žmonės nori gyventi sočiai, ramiai, tyliai ir saugiai", - svarsto J. Zareckas.
Tokia buvo Sąjūdžio pradžia. Po dvidešimties metų rekonstruoti jo veiklą, atkurti žmonių indėlį sunku: nėra Sąjūdžio archyvo, mažai išlikusių nuotraukų, iš atminties išsitrynė detalės.
