Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Arvydas Pėšina.2000 sausio 13.
Juzė Žižienė prisimena, jog tomis dienomis į
Vilnių vyko perkrauti autobusai. Stasys Žižys į Vilnių važiavo drauge su žmona
Raimondos Žilinskienės nuotraukos.
Praėjo devyneri metai nuo dienos, kada tauta parodė jėgą ir ryžtą. Ryžtą kovoti už Laisvę, Tėvynę, neatiduoti to, kas jau pasiekta ir iškovota.
TŲ dienų įvykiuose dalyvavo ir ukmergiškiai. Žmonės budėjo prie Parlamento, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto. Du ukmergiškiai - Saulius Skiudulas ir Rimas Aukštuolis - tiesiogiai patyrė sovietinių kareivių smurtą. Prisimenant tas dienas, tą kovą ir jausmus pavojaus akivaizdoje, kalbiname tų dienų liudininkus, žmones, kurie dar pokario metais patyrė sovietų smurtą ir represijas - politinius kalinius Stasį Žižį ir Juzę Žižienę. Su pašnekovais kalbėjomės ne tik apie tų laikų įvykius ir troškimus, bet ir apie tai, ką ši kova davė šiandienai ir ar žmonės tikėjosi to, kas yra dabar.
Tomis šiurpiomis dienomis
Įtemptų ir tragiškų 1991 m. sausio įvykių dienomis į Vilnių budėti prie Parlamento, Radijo ir televizijos komiteto bei televizijos bokšto, kaip prisimena S. Žižys, iš Ukmergės į Vilnių vyko daug žmonių. Rajono valdžia duodavo autobusus ir žmonės pagal iš anksto sudarytus grafikus vykdavo budėti prie svarbiausių šalies objektų. Grafikai buvo reikalingiausi, kai budėjimas vykdavo naktimis, nes žmonės pavargdavo, buvo žiema, šalta. Ukmergėje tuo metu buvo palyginti ramu. Sąjūdžio veiksmams rajone tuo metu iš Parlamento vadovavo signataras Kęstutis Grinius ir Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas Saulius Skiudulas. Žmonės sekė televizijos programas, radijo pranešimus. Lemtingąją naktį televizija buvo žiūrima iki pabaigos. Ryte sunerimę žmonės, žinodami, kad Radijo ir televizijos komitetas bei televizijos bokštas jau užimti, su nerimu laukė žinių. Jos pasiekė iš Kauno. Uk-mergėje po sausio 13-osios nakties galvas pradėjo kelti buvę LKP vadukai sakydami, kad dabar jie įves tvarką. Jei būtų užimtas ir Parlamentas, pašnekovo nuomone, Lietuvoje būtų kilęs pilietinis karas.
J.Žižienė prisimena, kad tomis dienomis buvo jaučiamas ryžtas ir tarp tremtinių sklandė mintys, kad jų pastangos nenuėjo veltui. Buvo tikima, kad tikslas bus pasiektas. Ko-vos pradžia buvo gera, bet sausio 13-osios pasekmės buvo sunkios. Tuo metu jautėsi didžiulis entuziazmas, į Vilnių visi važiuodavo su didžiausiu noru, autobusai išvykdavo perpildyti. Buvo tikima, kad ateitis klostysis kuo geriausiai. J.Žižienė prisiminė, su kokiu skausmu ir užuojauta, gailesčiu buvo važiuojama į sausio 13-osios aukų laidotuves, paskutinį kartą pamatyti didvyrius, kurie žuvo dėl Tėvynės.
Ne tokios laisvos Lietuvos tikėjosi
Pašnekovai minėjo, kad dabar nuotaikos krypsta jau nebe ta linkme, kokia buvo prasidėjus atgimimui. S. Žižys dabartinę situaciją vertina nevienareikšmiškai. Žmonės ko tikėjosi - to negavo. Per daug buvo tikimasi ir per mažai gauta. Kas vyksta dabar? Vagystės nuo aukščiausių iki žemiausių sluoksnių, daug neteisybės. Anksčiau visi buvo vienodi, parduotuvės tuščios. Gerai gyveno tiktai visokie vadukai. Dabar parduotuvės pilnos, mašinų daug, bet žmonės gyvena sunkiai. Ir valdžią dabar visi gali keikti kiek nori. Partijų daug, visos viena kitą šmeižia, bet visos vienodos. Ir į Vyriausybę ateina ne specialistai, o politikai, kurie daugiau žiūri partinių interesų.
Paklaustas, kodėl žmonės tuo metu ėjo kovoti ir ar eitų dabar, S.Žižys atsakė, kad tuo metu žmonių sąmonėje buvo įsišaknijusi vergovė, kurią reikėjo išrauti. Esant panašiai situacijai kovoti žmonės eitų ir dabar. Bet, kaip pabrėžė S.Žižys, kovoti būtų einama ne už valdžią, o už Lietuvą, Tėvynę.
