Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša. 1988.
Vis garsiau skamba lituanistų susirūpinimas dėl jaunimo raštingumo, lietuvių kalbos dėstymo, vis daugiau minčių kyla dėl kūrybiškų dėstymo metodų taikymo pamokoje ugdant moksleivio asmenybę. Reikėtų atkurti literatūros, kaip meno, dėstymo prestižą, pamokos autoritetą.
Dėstyti literatūrą, kaip meną, neorientuoja nei dabartinės mokymo programos, nei kiek pagerėję vadovėliai, nors bandoma šilčiau, žmogiškiau pažvelgti į rašytojų asmenybes. Koreguojant literatūros mokymo programas, reikėtų arba visai atsisakyti siauro ir paviršutiniško pagal valandų skaičių ir plataus pagal turinį užsienio literatūros nagrinėjimo, arba žymiai sumažinti šio kurso apimtį. Nieko neduoda mokiniui ir apžvalginis, iš karto kelių rašytojų kūrybos nagrinėjimas pamokoje. Vertėtų išplėsti tautosakos kursą ir dėstyti jį aukštesnėse klasėse, giliau pažvelgiant į liaudies kūrybą.
Mokymo programos turėtų suteikti visišką laisvę dėstytojams pasirinkti rašytojo asmenybės, kūrybinės individualybės nagrinėjimo turinį ir kryptį priklausomai nuo patirties ir mokinių pasirengimo lygio. Tobulinant literatūros vadovėlius, būtina šalinti iš jų vis dar gausią faktografinę medžiagą apžvalginėse temose ir rašytojų biografijose. Labai norėtume literatūros vadovėliuose rasti ne vien tik faktinę ar kritinę medžiagą apie rašytojus, jų kūrinius, bet ir meniškiausias stambesnių kūrinių ištraukas su orientacinėmis analizės užduotimis, diferencijuotomis pagal moksleivių psichologinius tipus. Gausiau turėtų būti ir nuotraukų, rašytojų laiškų, dienoraščių ištraukų. Mokymo diferencijavimas pagal psichologinius tipus būtų faktinio mokymo psichologizavimo pradžia. Būtina įvesti VPTM, taip pat ir vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose elementarų psichologijos kursą. Kaip nagrinėti kūrinio veikėjų charakteristikas, paaiškinti sudėtingus jų poelgius neturint šio dalyko žinių?
VPTM moksleiviai lituanistus vertina kur kas taikliau ir giliau, negu mes linkę manyti. Mokykloje atlikti sociologiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, jog mūsų moksleiviams patinka pedagogai, kurie gerai išaiškina dalyką, įdomiai dėsto, moka bendrauti, kurių pamokos paįvairintos vaizdinėmis priemonėmis ir jose kalbama ne tik apie vadovėlyje esančius dalykus, viskas siejama su praktika. Įdomių ir drąsių idėjų literatūros dėstytojams siūlo eksperimentatorių, pedagogų novatorių patirtis. Pavarčius E.Iljino „Pamokos gimimą“, sužavi žmogaus formavimo ir pamokos publicistikos idėja, kūrybiškumo vaidmuo, naujumo ir netikėtumo momentai. Dėstytojui labai svarbu į kiekvieną rašytoją bei jo kūrybą pažvelgti per savo regėjimo ir supratimo prizmę, kitaip mokiniai nepatikės pedagogu, žodžiai nejaudins. Turi būti kiekvieno savaip suvokta tarytum pagrindinė ašis, ant kurios „suveriama“ rašytojo kūryba. Pvz., K.Donelaičio asmenybės ir kūrybos analizės ašimi laikyčiau jo kovą už lietuvišką žodį, A.Baranausko – miško ir lietuvio ryšius, Žemaitės – problemą, ar gali būti žmogus laimingas be meilės, J.Biliūno – neapykantą skriaudai, J.Vaižganto – deimančiukų ieškojimą gyvenime ir žmoguje. Pagrindinė ašis – tai lyg ir visą kūrybą nušviečianti mintis, dėstant išskaidoma ir vėl sulydoma į visumą.
Dėstant rašytojo biografiją, galimos įvairiausios formos: literatūrinis-muzikinis montažas, raiškiojo skaitymo popietė, neakivaizdinė kelionė rašytojo gyvenimo vietomis, pamoka muziejuje, popietė, išryškinanti kūrėjo asmenybę per jo laiškus, kitų žmonių atsiliepimus, prisiminimus, parodant jį dailės darbuose, nuotraukose.
Nagrinėjant rašytojo kūrybą pamokos formų įvairovė ne mažesnė: pokalbiai, disputai, viktorinos, seminarai, literatūriniai teismai, kūrinių aptarimai, susitikimai su rašytojais, pamokos gamtoje, bibliotekoje, spektaklių ar kino filmų pagal minimą kūrinį aptarimai.
Visai nebūtina probėgomis išnagrinėti visus programoje pažymėtus rašytojo kūrybos motyvus, verčiau pasigilinti į moksleiviams aktualią temą. Tokią dėstymo laisvę turėtų įteisinti mokymo programos. Sakykime, į Maironio kūrybą vieni galėtų pažvelgti pro intymią išgyvenimų, kiti – pro gamtos lyrikos prizmę, dar kiti – atgamintų istorinės praeities motyvus, paanalizuotų, kuo pasireiškia poeto meilė Tėvynei. Skirtingai, į I.Simonaitytės kūrybą, vienus sudomintų žmogaus dvasinio smukimo analizė, kitus – moterų psichologijos atskleidimas, nacionalinių santykių problemos.
Literatūros dėstymas turi ugdyti moksleivių mąstymą, meninį skonį. Mokykime kiekviename kūrinyje pirma surasti savus išsireiškimus, po to – eilutes, pagaliau – pastraipas ir ...savus puslapius, per kuriuos moksleiviams laipsniškai atsiskleistų žmogaus minčių, jausmų, poelgių seklumos ir gelmės, žmonių abejonių ir tragedijų kaina, širdies gilumos ir platumos, dvasinio gyvenimo turtai ir skurdas. Išlaisvintas literatūrinis žvilgsnis ir skonis, savitas matymas skatins moksleivių kūrybiškumą ir jausmus. Per literatūros teorijos pamokas, analizuojant smulkesnius žanrus, atsargiai žvilgtelėjus į rašytojų „kūrybinę virtuvę“, galėtų gimti ir kuklūs moksleivių rašinėliai – miniatiūros, epigramos, eilėraščiai.
Humanitarams kelia susirūpinimą aplinkybė, jog mūsų šešiolikmečiai, nežinantys savo tautos kultūros ir istorijos, negerbiantys savo tautos kalbos ir papročių, nemokės teisingai vertinti ir gerbti kitų tautų meno, istorijos, kultūros. Taip ir užauga žmonės be Tėvynės, nemokantys gerai nei lietuvių, nei rusų, nei lenkų kalbos. Jų tėvynė – ilgesnio rublio, sotesnio gyvenimo vieta. Gal dėl to šiandien tokios aktualios rašytojo V.Petkevičiaus publicistinės mintys, tokie įsimintini Latvijos TSR rašytojų sąjungos pirmininko J.Peterso žodžiai; „Atėjo laikas, kai tėvynės nebegalima dalinti į buržuazinę ir tarybinę. Tėvynė yra viena, su viskuo, kas joje būta gera ir bloga.“ Šia mintimi šiandien turi vadovautis kiekvienas lituanistas, kuriam rūpi turtingos dvasios, plačios širdies, jautrių žmogui, mylintį Tėvynę mūsų ateities šeimininką.
