Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis.1990.
Suplėšytais rūbais, kiaurais batais, persunktas parako kvapu, per baltut baltutę pūgą, spengiant ausyse kautynių aidams, jis veržėsi dar kartą į savo skurdoką aukštaitišką sodybą: pamatyti savo jauną žmoną Bronytę, sūnelius Stasį ir Algirdą. Viešpatie mieliausiasis, kur tie namai pūgoje paklydo? O gal aš paklydau? O, stebukle, tik už kelių žingsnių be gonkelių lauko durys su nuzulinta, pažįstama, kaimyno kalvio meistrauta klenge.
-Bronislava, netekau jėgų, žlunga viltys, neatlaikysiu: draugai išsiklaidžiojo pusnynuose ir miškuose... jau kelintą sykį po kautynių išsklaido... tikriausiai, vienut vienas likau gyvas... pūga ir kulkosvaidžių salvės... kraujo ir parako kvapas... Ak, tu laisve, laisve!.. Ak, tu Lietuva, Lietuva!.. Ak, jūs mano mielieji sūneliai!.. Neatlaikysiu: nusišausiu – bent palaidosi slapta ir slapčioje vietoje – neišniekintą... Vienas šovinys šautuve beliko... Sudie, broliai partizanai!..
-Povilėli, gyvenk dėl sūnų, dėl manęs, dėl būsimo kūdikio gyvenk – ne tu atėjai į svetimą žemę, tu savoje esi, ne tu kaltas, kad nenorėjai svetimoje kariuomenėje tarnauti,– apkabino pravirkusį savo vyrą jauna žmonelė. – Lietuva neša savo kryžių. Lietuva neša savo negandą... Bus pabaiga šiai siaubo pasakai. Bus galas šiai raudonai negandai... Aš paslėpsiu tave. Aš saugosiu ir globosiu... Pasilik tą šovinį tam kartui, kai aiškiai viskas bus beviltiška ir neatšaukiama... Gyvenk kol įmanoma. Ne tu, ne aš, ne mūsų vaikai tuos negandus ir baisybes mūsų kraštui atnešė. Tavo vyriškas išdidumas neleidžia svetimam vergauti... Neleidžiu būti paklusniu žudytoju, svetimiems užkariaujant laisvas pasaulio tautas... Gyvenk, maldauju, kol dar gyva Lietuva!.. Paslėpsiu...
Už kilometro apleista, išdraskyta, nuniokota jau keleri metai stovėjo Norušių sodyba. Norušis nuo raudonojo tvano pabėgo, kad nepaskęstų jame, nes gerai žinojo, kad laukai tų, kurie ugdė, mylėjo ir gynė savo valstybę ir tautą.
-Va ten, Povilėli, tave paslėpsiu... O šiąnakt pernakvok savo sodyboje ant šieno prėslo... Jei užkluptų stribai, – pirkios su vaikais gal nesudegins...
Apsiraminęs, pavalgęs Povilas pasižiūri į miegančius sūnus, pabučiuoja juos, pasiima šautuvą ir per pūgą nueina link prėslo. Žmona sėdi kelias minutes, bejėgiškai nuleidusi rankas, žiūri į miegančius sūnus. .. Staiga energingai pakyla, užpučia vos vos žibančią spingsulę, atidangsto langus, už kurių perbalusi lyg kreidinis popierius pūga. Girgžteli pirkios durys.
Vėjas dar sustiprėja. Pūga ir vėjas šiąnakt gerieji partizanų talkininkai. Malkinėje Bronislava pjausto lentgalius, kartis. Pjūklo dainai pritaria ir tamsoje pašviečia baltoji pūga. Per ją, per siaučiančią, lipdančią akis, akimirksniu užpustančią pėdas, per kelis kartus potekom tekinom suneša ruošinius į Norušių daržinę.
Kerta kirkuoja įšalusią žemę sunkiu laužtuvu. Iš kur silpnai, besilaukiančiai moteriai tiek jėgos ir ištvermės!
-Ačiū tau, motinėle Marija, kad leidai tokį orą, – džiaugiasi ji.
Maišo dangų su žeme, stūgauja ir švilpia vėjas, užgožia žemės kirtimo ir kasimo darbus. Iš kur moteriai tiek pasišventimo ir drąsos? Neatsimena, ar ji mąstė, ar kalbėjo, ar gal meldėsi ir maldavo, visą naktelę partizanui slėptuvę ruošdama.
-O atsimeni, Povilėli, kai susituokėme: žemės šiek tiek daugiau turėjome, negu šuniui uodega užkloti... Tu žadėjai čia man ir vaikams nuostabų sodžių įkurti... O svajonės pildėsi – norų it darbštumo užteko... Ar kalta buvo tavo jaunystė, kad papuolei į tarpą tų jaunų lietuvių, kurie turėjo, svetimai šaliai įsakius, eiti grobti svetimas žemes ir kariauti už nežinią? Ar aš kalta buvau, tau, sugautam, enkavedistų varomam į Pabradės poligonus, surikusi: „Nepalik manęs ir tėvynės!..“ Ištesėjai. Nepalikai...bet dalia, pabėgus iš okupantų kariuomenės, paskyrė partizano kelią... Tas kelias skurdu, vargu, kančiom, persekiojimais, kova, pergyvenimu dėl šeimos juodais perlais nusėtas... Atleisk man – mano meilė paskyrė tau tą kelią... Nežinau, ką tu labiau mylėjai – Lietuvą ar mane, ar abi neatskiriamai, nedalomai mylėjai, kad neišvažiavai svetimos kariuomenės vagonuose... O Dieve, Dieve, kada baigsis mūsų, partizanų ir Lietuvos žmonių kančios?..Kuo baigsis? Jei yra žemėje tiesa ir teisybė, jei jos galingos, – baigsis.
Gruodžio naktis ilga. Paryčiais slėptuvė buvo baigta: iškapota ir išnešta paslėpti sušalusi žemė, sukaltas gultas, ramsčiai, prinešta šieno. Apgriautoje daržinėje atrodė lyg nieko nebūta. Nepalikęs pėdsakų (ačiū pūgai), čia atėjo slėptis Povilas. Ištisai, ilgai ir šaltai žiemai...
Rytą pamatęs pūslėtas ir kruvinas motinos rankas, mažylis Algirdukas paklausė, kas mamytei.
-Verpiau, sūneli, per visą vėjuotą naktį. Tau miegant, tokią naktį gerasis pasakų raganius liepė laumės juostai siūlus suverpti... kad ta juosta vasarą į laimės rūmus nueitume...
-O ar kuodelyje daug spalių buvo, kad mamytės rankos kruvinos? – neatlyžo mažasis.
-Gyvenimo ir likimo verpalų kuodelyje visko, Algirdėli, būna...
Pūslėtom ir kruvinom rankom net duoną atriekti buvo sunku. Rankom, pavargusiom už gyvybę, už meilę, už viltį, už tikėjimą, už ateitį, už mylimą vyra, už vaikus, už Lietuvą...
Likimas saugojo partizaną moters rankų padarytoje slėptuvėje.
Lemtis ir svetimųjų grubi prievarta ir jėga pražudė jaunus vyrus.
Apgavystės amnestija pasinaudojo Povilas. Apgavystės amnestija surinko išlikusius gyvus partizanus ir išblaškė po Intos, Vorkutos, Archangelsko, Magadano, Karagandos... lagerius pagarsėjusioje Lagerių Imperijoje.
O maža tauta kentėjo, gyveno ir laukė savo laisvės valandos.
Moters šaltą naktį iškasta ir įruošta žeminė partizanui neišliko. Lietuviška sodyba neteko savo žemės šeimininko. Tuos plotus numelioravo. Norušių žemė tapo išmarinė.
Sako, po maro į baltų genties Prūsų žemės tuščias sodybas atsikėlė vokiečių kolonistai. Prūsiją germanizavo. Raudonasis tvanas ir Prūsijos vardą iš pasaulio žemėlapių ištrynė.
Kas būtų buvę su Lietuva, jei ne jos partizanai?
Kas būtų buvę su partizanais, jei ne jų žmonos ir motinos?
