Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Danutė Šilinienė.1990.
Kaip dabartiniu metu paprasta ir lengva: paskelbė laikraštis, pranešė televizija apie susitikimą – važiuok, susitikinėk, dalinkis įspūdžiais, jei tik sveikata leidžia. O juk buvo laikai, kai net mirusius politinius kalinius kėlė iš kapų, likę gyvi po KGB tardymų, sugrįžę į namus, liūdnai pajuokaudavo: „Matyt, mano bylą pas Dievą rengiasi siųsti...“
Menu šviesios atminties žmogų – Vytautą Naudžiūną, du dešimtmečius atvergavusį Mordovijos lageriuose ir aštuonis metus po to varomą iš Lietuvos: nors Vytautas nebijojo juodžiausio darbo, vos tik padirbėjusį statybose, melioracijoje ar kitur, jį tuoj atleisdavo kaip neturintį teisės gyventi tėvynėje.
Šis žmogus kartu su mano vyru srėbė lagerio putrą iš vieno dubenėlio ir gyveno ilgą laiką mūsų namuose, kol vedė tremtinę mergaitę iš Igarkos. Žinoma, jo žmoną Stasę tuoj užvertė baudomis, kam laikanti neregistruotą lagerininką, tačiau jokie bandymai jų nepalaužė. Kai valdžia pagaliau davė leidimą prisiregistruoti, sveikata buvo suluošinta negrąžinamai.
Į Vytauto laidotuves, pamenu, suplaukė kaliniai iš visos Lietuvos, visi tie, kurie tik gavo žinią. Tai buvo prieš septynerius metus, liepos 21 dieną. Jaudinantis tai buvo atsisveikinimas su bendro likimo draugu. Juk kadaise jie visi, gražūs ir jauni, nelaisvės retežių sukaustyti, dalinosi paskutiniu duonelės kąsniu ir svajonėmis apie Lietuvą.
Kaip paukščio sparnai suplazdėjo reto talento ir širdies grožio buvusio politinio kalinio Prano Skeiverio paskutiniai gyvenimo metai. Jį – Panevėžio tremtinių vadovą nepaprastai mylėjo žmonės ir neapsakomai godojo prie jo karsto šiemet, palydėdami į kelionę, iš kurios jau nebesugrįžtama.
Sąžinės balsas neleido tylėti ir mums, nes visi, kaip teigia Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“, vilkime tais pačiais laiko drabužiais, todėl norėjosi nuleisti galvą prieš kankinį leidusį man iki sielos gelmių pajusti, kokia žiauri politinio kalinio dalia, kai krūtinę gniaužia tėviškės ilgesys, o tavo motiną, sūnau, palaidoja be tavęs svetimi žmonės.
Žmona Stasė, Igarkos tremtinė, amžino įšalo žemėje palaidojusi iš bado mirusią motiną, savo vyro atminimui po metų suruošė jaudinantį susitikimą. Draugai ir artimieji susibūrė į „Ąžuoliuko“ kavinę, nes mažučiame butelyje nebetilpo. Buvusi politinė kalinė N. Kinertienė uždegė žvakę, ir iš širdies glūdumos išsiliejo ilgai slėpti prisiminimai. Ir nejučia pajutome, kad mūsų bičiulio Vytauto Naudžiūno dvasia gyva, ji tarsi tyliai pleveno šalia mūsų, primindama skaudžią praeitį, mūsų jaunystės metus. Kažkuris tada neiškentęs paguodė žmoną: „Neliūdėk, Stasele, mes, gyvieji, mintyse visuomet su Vytautu kartu. Juk gerai jau tai, kad jis amžinam poilsiui atsigulė į gimtąją žemelę, o neliko svetimame šaltame krašte, kaip tūkstančiai kitų likimo brolių – taip ir likusių bendrame kape su pririštu pagaliu ant kojos, žyminčiu, jog tu nebe lietuvis, nebe žmogus, tik buvęs katorgininkas su numeriu...“
Ir šiandien tebejaučiu skausmingą gėlą dvasioj, prisiminusi tai, kad šio žmogaus laidotuvės ir mirties metinės užkliuvo KGB. Argi taip baugiai KGB agentus nuteikė plevenanti žvakelė, tarsi švelni besiliejančių prisiminimų melodija, šildžiusi mūsų susitikimą? Argi taip nugąsdino tremtinės ištikimybė ir pagarba savo vyrui? Kaip ten bebūtų, bet saugumiečių tardymai laidotuvių ir metinių minėjimo dalyvių nepalenkė. Buvo perspėta, kad kalinys į kalinio laidotuves nedrįstu ir kojos kelti, o mano kalboje, pasakytoje prie kapo, ieškota nebūtos kaltės...
Taip, dvasinėje Vytauto Naudžiūno atminimo šventėje niekas negėrė alkoholio, o už blaivininkiškus renginius, netgi už 25 metų pedagoginio darbo sukakties paminėjimą namuose mane „auklėjo“ ir švietimo skyriaus pareigūnai, įspėdami, kad tokia blaivybė mane nuves antitarybiniu keliu. Netgi man rašančius bičiulius vadino psichiškai nesveikais. Pavyzdžiui, druskininkietį chemiką V. Kalnėną, kuriam, turinčiam aukštąjį išsilavinimą, teleido dirbti tik rūbininku. Neseniai apie šį taurų žmogų „Literatūroje ir mene“ pasakojo rašytojas Romas Sadauskas. Buvau įžeidinėjama, kad bičiuliaujuosi su ne tik psichiškai nesveikais, bet ir su alkoholikais, nes, esą, neturiu ką veikti. Šitaip man buvo išmetinėjama tuo metu, kai savo sieloje išgyvenau man brangiausių žmonių ligas, slaugiau šviesios atminties motinėlę, prižiūrėjau vienišą senuką, savo dėdę, ir dar porą pažįstamų, visiškai beglobių senelių. Žodžiu, ir man pakvipo kažkuo panašiu į politinių kalinių persekiojimą, netgi po jų mirties.
Tačiau negąsdino šitie persekiojimai. Kai Telšiuose staiga mirė buvęs politinis kalinys Stasys Baškys, važiavome į jo laidotuves visi drauge. Atsisveikinome su juo prie jo kapo Varniuose, iš kurių kadaise jis išlydėjo į tremtį savo draugę, abiturientę Tekliukę ir buvo jai ištikimas 17 metų – iki jungtuvių su ja.
Po šių laidotuvių vėl prasidėjo pogromai.
Ilgą ir sunkų kryžiaus kelią nuėjo lietuviai bernužėliai, pagal stalinizmo sukurptą 58-ąjį straipsnį apšaukti tėvynės išdavikais. Net išėjusiems iš šio pasaulio nedavė ramybės, persekiojo jų artimuosius. Laimė, šiandieną visa tai prisiminimai, todėl nebestebina per televiziją reklamuojami tremtinių susitikimai. Susikaupę, jaudindamiesi renkamės šiandieną į savo susitikimą. Kokios brangios ir reikalingos mums šitos valandėlės, kaip stiprina jos mums dvasią.
