Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius. 1990.
Baigėme kelti rajono kandidatus į respublikos parlamentą. Abiejose rinkiminėse apygardose rajone jų iškelta net 12. Vežimas, kaip sakoma, sukomplektuotas. Kas jame sėdi, kas juo važiuos iki galo ir išsilaipins parlamente, dabar tik spėlioti galime. Visų nuomonės sutampa ta prasme, kad rajonui turi atstovauti verti to žmonės, ryškios asmenybės. Pastarąjį žodį dabar įpratome vartoti gana dažnai. O kas yra asmenybė, kaip mes ją įsivaizduojame? Pasak stagnacijos metais išleisto filosofijos žodyno, asmenybė – žmogus su savo socialiai sąlygotomis ir individualiai išreikštomis intelekto, emocinėmis ir valios savybėmis. Psichologijoje – kiekvienas atskiras žmogus su jam būdingomis individualiomis charakterio, intelekto, emocinės sferos ypatybėmis. Asmenybės savybėms priklauso žmogaus temperamentas, sugebėjimai ir panašiai. Bet visa tai – teoriniai išvedžiojimai, o šiandien, atsižvelgiant į rajone susidariusią situaciją, galima kai ką ir konkretinti. Juolab, kad ne vieną iš iškeltų kandidatų visi vienaip ar kitaip žinome.
Pirmasis kandidatu į Respublikos Aukščiausiąją tarybą rajone buvo iškeltas Kazys Saja. Pristatinėti jo nereikia – aršus nepakantuolis nomenklatūrai, minties ir žodžio mitruolis, kurio atviras ir tiesmukiškas tonas ne vieną pastato į keblią situaciją. Tuo įsitikinome per neseniai vykusį susitikimą su K. Saja Ukmergės kultūros rūmuose, tą patvirtina jo priešrinkiminės mintys antrajame „Atgimimo“ numeryje. K. Saja rašo: „Štai ir atėjo metas pasikrapštyti pakaušį – kada gi mes rinksime? Štai įsiteikdami šypsosi prityrę sėdėjimo specai, per daugelį metų taip ištreniravę pasturgalius, taip sunkiai atplėšę juos nuo partinių ar valstybinių krėslų – neįsivaizduojam, kaip tie sėdėtojai galėtų stovėti eilėse arba tūpčioti prie kokio nors darbo“. Tačiau man labiau prie širdies ne kibirkščiuojantys žodžiai, kurių paieškojęs bet ką galėtum į miltus sumalti, ypač šiuo įvairių kolizijų prisodrintu metu. Man prie širdies straipsnio pabaiga, kurioje parašyta: „Dairykimės, klauskime, bet neskubėkime teisti žmogaus vien pagal grupinį požymį: lietuvis – nelietuvis, partinis – nepartinis. Krauju ir ašarom prigirdyta Lietuvos žemė tol nesužaliuos, kol netapsime ramūs, kantrūs ir draugingi kaip medžiai. Bet jeigu jau ieškome liepto į Lietuvos laisvę, nesu[painiokime alksnio su ąžuolu. Neapsirikime! Taigi nesupainiokim. Tuo pačiu pagalvokim – ar K. Saja – literatūros, žodžio, kovos už blaivybę ąžuolas galės gražiai tarpti ir bujoti parlamente ir kasdienybėje mūsų, žemdirbių rajono, lūkesčiais? Ar nebus vėl – bažnyčia čia pat, o dievas – toli? Juolab, kad, sakykim, redakcija yra gavusi atsiliepimų, jog ir TSRS liaudies deputatais galėjom išrinkti jei ne savo rajono žmones, tai bent tokius, kuriuos dažniau galėtumėm prisišaukti... Vėlgi – jau ne visai rimti atgarsiai – atseit, A. Čekuolio dėka iš „Iešmo“ buvo išimtas alus, o jei išrinksim K. Sają – rajone apskritai iš apyvartos bus išimti svaigalai. Ką gi, žmonėms burnų neužsiūsi, jie ir ne tokių dalykų prišneka.
Originalus, regis, atvejis, kai Smėlių rinkiminėje apygardoje su K. Saja įregistruoti rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Bernotas ir partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Budrikis. Abu vadai, kaip žmonės sako. Nėra abejonių, kad jie abu nepalyginamai geriau už gerbiamą rašytoją jaučia rajono reikalus, žino, kuo gyvena žemdirbiai ir kitų sferų žmonės, yra arčiau tos žemės, kurios alsavimą kiekvienas iš mūsų kasdien jaučiame. Mes juos prisimename kąsdami kasdieninės duonos riekę, keiksnodami prekybininkus ar mindami iškasinėtas miesto gatves, su kiekvienu atsidūsėjimu tardami – kur žiūri rajono valdžia? O ji dar neseniai žiūrėjo ir klausė Vilniaus ar per jį perduodamų Maskvos iniciatyvų, ir kartais darydavosi keista ir savotiškai gaila, kad tokie energingi, iniciatyvūs, kupini idėjų vyrai turi dirbti supančiotomis rankomis. Bet – ačiū tautos ryžtui ir užsispyrimui – situacija iš esmės keičiasi. Atsiranda sąlygos dirbti savarankiškai, realizuoti savo sugebėjimus ir protą.
Mažokai tarp iškeltų kandidatų žmonių, kurie galėtų ginti žemdirbių interesus. O juk rajonas, kartoju, žemės ūkio, tad apie tai reiktų pagalvoti. Šia prasme pasitikėti galima būtų „Žiburio“ kolūkio pirmininku Juozu Gedeikiu, doru, stagnacijos metų korozijos nepaliestu žmogumi. Bet tai – mano subjektyvi nuomonė.
Nėra abejonių – rinkiniame maratone, kurį kai kas vadina rinkimine pasiutlige, bus juodo ir balto, šilto ir šalto, nes kandidatas kandidatui nelygus, žmogus žmogui. Nelygios ir pretenzijos į asmenybę. Sakykim, Ukmergės rinkiminėje apygardoje tarp kandidatų – LTSR leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos vaikų fondo pirmininkas – Juozas Nekrošius. Žinome jį – iš pasisakymų, publikacijų – kaip nuoseklų, tvirtų įsitikinimų savo tautos interesų gynėją. Palyginkime jį su kitu šios apygardos kandidatu – Kęstučiu Griniumi. Štai paskutiniame „Aistuvos“ numeryje skaitome, kad jis stojęs į partiją dėl to, jog norėjęs, kad joje būtų ne tik Budrikis, Griškevičius, bet ir kitokie žmonės (supraskim, tokie, kaip Grinius). Peršasi nuomonė, kad sakant „kitokie“ esama tam tikrų pretenzijų į savo išskirtinę padėtį. Tą patį pajuto redakcijos darbuotojai per susitikimą su sąjūdžio atstovais, kai K. Grinius neva tarp kitko, neva juokais pareiškė, kad jei nebus galimybių rinkimuose iškelti kandidatu kunigą V. Aukštakalnį, daugiau jam varžovų nebus. Beje, minėtame sąjūdininkų ir žurnalistų susitikime taip pat pasigedome takto iš K. Griniaus pusės, kai jis kategoriškai ir su neklystančiojo nuostata vertino kai kurias publikacijas. Nors žurnalistikos mokslų, kiek žinoma, nėra krimtęs. Ką gi, pamokslautojų ir mokytojų šiandien netrūksta.
Rinkiminė agitacija netruks įgauti pagreitį. Įvairios nuomonės kryžiuosis laikraštyje, kaip rožančių perrankiosim kiekvieno kandidato savybes. Tačiau norisi, kad naujasis parlamentas, kuris formuojamas visų laisva valia, būtų išrinktas toks, kuris visose gyvenimo srityse įtvirtintų žmoniškumą, teisingumą ir dorą, o jame ir rajonui atstovautų tais bruožais pasižymintys žmonės. Ąžuolai, o ne alksniai.
