Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vincas Lukša
Šiais žodžiais, pasakytais susitikime su ukmergiškiais, Algimantas Čekuolis apibūdino laikraščio „Gimtasis kraštas“ tikslus. Jis atspindi ir šio leidinio vyriausiojo redaktoriaus žmogiškosios asmenybės esmę. Jį šiandien pažįsta visa Lietuva-iš publikacijų, susitikimų, televizijos laidų, gerbia ir laiko autoritetu. Ir ne populiarumo vaikydamasis A. Čekuolis į susitikimą su ukmergiškiais atsivežė amerikietį žurnalistą iš „Vašington post“ Michaelį Dopsą. Pastarasis renka medžiagą apie Lietuvą ir ketina savo šalies spaudoje atspindėti šią rinkiminę kampaniją, tuo pačiu ir jos eigą Ukmergėje, mūsų apygardoje. Lydėjo gerbiamus rašytoją ir žurnalistą aktorė Virginija Kochanskytė, kurios žodžiams tegalima pritarti-tikrai A. Čekuolis mūsų sielas ilgai budino, gyveno prasmingą gyvenimą ir niekada nebuvo bestuburiu. Tokių ir panašių asmenybių dėka šiandien kuriame tokią ateitį, kurios ilgai troškome. Ir tai ne gražbyliavimas, o širdies šiluma sušildyta tiesa. Tik tie, kurie dešimtmečius išbuvo staliniškoje ir brežneviškoje epochoje gali suabejoti ta tiesa. Bet ji pilna žmogiško orumo ir išdidumo.
„Gimtasis kraštas“, jam pradėjus vadovauti A. Čekuoliui, tapo vienu iš pirmųjų Lietuvos laikraščių, kuris rašė aštriai, teisingai, drąsiai skelbė prieštaringas nuomones ir mintis. Daug karčios teisybės „Gimtasis kraštas“ išdrįso pasakyti pirmas: apie Molotovo-Ribentropo paktą su papildomais protokolais, apie „Tautišką giesmę“ ir Rainių tragediją, apie R. Kalantą ir daug kitų dalykų. Galbūt „Gimtojo krašto“ įkvėpta. Daugiau drąsos įgavo Tiesos sakymui „Komjaunimo tiesa“, o po jos ir kiti respublikiniai ir kai kurie vietiniai laikraščiai.
Daugelis iš mūsų prisimena Algimantą Čekuolį ir „karštomis“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo dienomis: tiesų, sąmojingą, diplomatišką, galantišką ir pavargusį...Jaučiame ir šiek tiek žinome, kad jam, kaip ir visiems Tiesai ištikimiems, nėra lengva. Tačiau eidamas pasirinktu Teisybės keliu, kito jis ir neįsivaizduoja. Svarbu, kad ir šiandien jam, kaip kandidatui į TSRS liaudies deputatus, būtų gėda stovėti prieš žmones, jeigu rinkimai vyktų senoviškai, nedemokratiškai, jei jis neturėtų tikslo atvesti į valdžią žmones, sugebančius galvoti savo galvomis, nepaperkamus, sąžiningus. Jis už suverenią, demokratišką Lietuvą. Ir būtų gerai, jeigu prie rinkimų urnų ateitume su čekuolišku įsitikinimu: laisvės ir demokratijos niekas neduoda, tai reikia išsikovoti. Todėl ir po stora sniego danga turime mokėti išgirsti vandens čiurlenimą.
