Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Arvydas Pėšina.1994.
K. Grinius, K. Motiejūnas. Nuotrauka iš archyvo
Kaip Sąjūdis 1988-aisiais kūrėsi Ukmergėje? Kada pajutome alsią kovos atmosferą? Laisvės šuorus?
Dabar žinau, kad tie metai, kurie turbūt jau niekad nebus užmiršti, sužibo kaip fakelas romantikų rankose. Papasakokite, sakau, dailininkui Juliui Zareckui ir Kultūros paveldo inspekcijos Ukmergės skyriaus inspektoriui Romui Kliviui apie tai, kaip mes pradėjome, juk penkeri metai prabėgo. Papasakokite apie pradžią, nuojautas ir spėliones, apie trispalvės iškėlimą virš Kultūros namų stogo ir Ukmergės Sąjūdžio tarybos susirinkimus. Tai padės man argumentuotai aprašyti mūsų veiksmus tais 1988-aisiais. Julius Zareckas. Apie Sąjūdį pirmą kartą išgirdau, kai susitikau su draugu Vilniuje. Man dar Sąjūdžio būstinės adresą užrašė. Į visokias organizacijas mes tuo metu didesnio dėmesio nekreipėme. Buvo kitokių kūrybinių darbų, gimė idėjos, kurios reikalavo energijos ir laiko. Beje, jau gyvavo Kultūros fondas. Tuo metu apskritai visi stengėsi kažką daryti. Kai 1988 metais atėjo Vasario 16-oji - kažkas ore "plaukiojo". To nepaaiškinsi, kūnu jaučiau. Vieną dieną susirinkome ir nutarėme įsteigti Sąjūdį. Žmones į jį kvietėme netremiantis įvairiomis nuogirdomis. Juozą Daunį pakvietėme dėl to, kad parašė įdomų straipsnelį "Gimtosios žemės" laikraštyje. Kęstutį Grinių rekomendavo Audrius Žilėnas, kuris girdėjo Kęstutį kalbant mokytojų konferencijoje. Atseit, "kietas" mokyklos direktorius. Kitus pakvietėme orientuodamiesi į pažinčių ratą. Taip ir susirinkome. Netvirtinu, kad buvome subrendę, bet apskritai reikėjo juk kažkam pradėti, buvo įdomu pažiūrėti ką gali Sąjūdis, kokia tų žmonių jėga.
Romas Klivis. Man rodosi, viskas prasidėjo nuo kultūros spaudimo į gniaužtus. Pirmoji juk "judintoja“ buvo Natalija Velikorodnych. Ji turbūt dar 1986 metais įkūrė Kino klubą Ukmergėje (dabar kino klubas "Disputas"). Tada kaip tik pajutome palaisvėjimą jau leido kurti kultūrinius klubus. Tuometinė valdžia matė, kad žmonės baigia prasigerti, gali baigtis blogai. Klube rinkdavosi meno išsiilgę žmonės, daug diskutuodavome. Bet Kultūros rūmai Ukmergėje, kaip oficiali įstaiga, buvo suvaržyta ideologinių gniaužtų, varžė kitus, "mokslą". Teko susiburti į klubą. Bediskutuodami sumanėme įkurti Kultūros fondą. Reikėjo remti kultūrą. Pamenu, pirmosios tautinės vėliavėlės, žmonės su spalvotomis kepuraitėmis prie Deltuvos kirchės, kur organizavome talką. Deltuvos miestelio žmonės įdėmiai žiūrėjo į mus. Tada buvo birželio pradžia. "Gimtajame krašte" jau buvo pasirodęs Vytis. Visi laikraščiai diskutavo, reikėjo jį spausdinti ar ne.
Tada Julius Zareckas pasiūlė, kad reikia iš užmaršties susigrąžinti Ukmergės herbą. Buvo trys variantai, iš kurių vienas-su Vytimi.
Pasiūlėme herbus nupiešti ant tvoros miesto parke, kad žmonės pamatytų. Tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Bernotas berods pasakė: "aš deputatas, galiu šią akciją leisti, bet pasikonsultuosiu". Vakare mums pranešė: "geriau nupieškite ant popieriaus, dar kur nors, bet ant tvoros geriau nepieškite", Atseit, negražu, neestetiška, kam pagaliau to reikia... Kai patvirtins tikrąjį miesto herbą, tada - prašom..
Vėliau vyko talkos, svarstėme, koks senamiestis išliko - 40 procentų ar dar mažiau prieškarinio lygio.
Paskui pasklido kalbos, kad Baldų kombinate kuriamas Sąjūdis, susitiksime su Vilniaus Sąjūdžio grupės nariais. Šie žmonės atrodė kultūringai, išsakė savo nuomonę, pasidalino mintimis ir išvažiavo. Visi nusivylė, kad Sąjūdis Ukmergėje taip ir liko nesukurtas. Bet tai gal ir buvo pretekstas gimti Ukmergės Sąjūdžiui.
Tokie dviejų Sąjūdžio įkūrėjų Ukmergėje prisiminimai. Viskas buvo daroma gera valia ir iš idėjos. Deja, Sąjūdis Ukmergėje buvo bandomas kurti ir "iš viršaus".
Valdžia, matydama, kad situacija pamažu tampa nekontroliuojama, anksčiau ar vėliau Sąjūdis visvien susikurs, nusprendė pati suburti jį, "paskirti" vadovauti savo žmones. To darbo ėmėsi vėliau liūdnai pagarsėjęs Zalepūga, dirbęs VK pirmininko pavaduotoju. Buvo bandymų per oficialias valdžios struktūras privilioti autoritetą turinčius žmones, kad jie imtųsi iniciatyvos. Šitai, aišku, tvarkė LKP Rajono komitetas bei KGB. Deja, valdžia pasitikėjimą prarado, todėl šie pasiūlymai buvo "užmiršti". Praėjus nemažai laiko, kai Sąjūdis jau buvo jėga, su kuria reikėjo skaitytis, jau minėtas Zalepūga vėl bandė kurti "Sąjūdį“ 'prie valdžios. Bet ir tai baigėsi fiasko.
Praėjus keliems mėnesiams po Sąjūdžio įsikūrimo, valdžia vėl ėmėsi bandymų koreguoti jo veiklą. Ukmergės Sąjūdžio Tarybos pirmininkas kviečiamas "draugiškiems" pokalbiams pas VK pirmininką Bernotą, LKP RK pirmąjį sekretorių J.Budrikį. Lanksčios taktikos ir strategijos dėka tuometinis Sąjūdžio pirmininkas K.Grinius sugebjo išvengti gilios konfrontacijos, netgi suskaldė rajono valdžią į dvi stovyklas, kovojančias dėl įtakos rajone. Bet tai jau vyko žymiai vėliau.
Grįžkime į 1988 metus. Kaip anksčiau minėjome, į pirmąjį Sąjūdžio grupės susirinkimą buvo sukviesta nemažai žmonių, daugiausia nepažįstančių vienas kito. Sukviesti buvom į Kultūros rūmų dramos studiją 1988 metų rugsėjo 27 dieną. Atėjusius pasitiko Julius Zareckas, Romas Klyvis, Vytautas Česnaitis, Audrius Žilėnas, Eugenija Vaitkienė. Susirinko apie dvidešimt penkis žmones. Sklandė pajuokavimai, kad štai už Kultūros rūmų jau stovi paruoštos mašinos, kurios susirinkusius veš į KGB. Buvo nuspręsta, kad reikia užmegzti ryšius su Vilniumi, surinkti daugiau žmonių, kurti naują grupę, ruoštis artėjančiam Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimui.
Kitas susirinkimas taip pat vyko Kultūros rūmų dramos studijoje, na, o vėliau, persikėlė į Kultūros rūmų mažąją salę. Pamažu pradėjo ryškėti lyderiai, darbo kryptys. Daugėjo žmonių. Vienu metu susirinkdavo apie 80 žmonių. Vyravo netvarkinga, bet darbinga nuotaika. Visi turėjo idėjų, troško darbo. Pamenu, kai pradėjo leisti "Atgimimo" laikraštį, tai pirmųjų numerių neužtekdavo, skolindavomės vieni iš kitų. Pradėtą mąstyti apie savo leidinį. Vilnius parėmė lėšomis ir metų pabaigoje pasirodė pirmasis laikraščio "Aistuva" numeris, daugintas rotoprintu Vilniuje. Ruošė jį, tokį mažiuką ir kuklų laikraštėlį, naujojoje Sąjūdžio būstinėje Vytauto gatvėje, Melioracijos valdybos patalpose.
Taigi tų metų spalio mėnesį buvo numatytos artimiausios darbų kryptys - Tautinės trispalvės iškėlimas Ukmergėje, naujų grupių kūrimas ir jų stiprinimas, ruošimasis pirmajam Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimui.
Pirmasis didelis įvykis buvo Trispalvės iškėlimas 1988 metais lapkričio 12 dieną. Pašventinta Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, per miestą vėliava buvo atnešta iki Kultūros rūmų ir iškelta ant stogo. Mitinge dalyvavo Ukmergės Sąjūdžio grupės nariai, svečiai iš Vilniaus, tūkstančiai ukmergiškių.
Tomis atmintinomis dienomis išryškėjo lyderiai, kurie - dalyvavo Sąjūdžio veikloje iki pat Sąjūdžio, kaip politinės jėgos, smukimo. Tai ilgiausiai išbuvęs Tarybos pirmininku Kęstutis Grinius, Kęstutis Motiejūnas, Saulius Skiudulas, Žaliųjų partijos pirmininkas Giedrius Švitra, Tremtinių sąjungos pirmininkas Vytautas Žižys, Politinių kalinių pirmininkas Vytautas Laugalys. Taip pat Gintautas Stankaitis, Leokadija Karalienė, Vytautas Česnaitis, Roma Klivis, Julius Zareckas, Audrius Žilėnas, Zuzana Stunžėnienė ir daug, daug kitų. Daug prisidėjo kunigas Viktoras Aukštakalnis.
Truputį vėliau atsirado Demokratų partijos atstovas Artūras Jakiševas, Lietuvos Laisvės lygos tarpininkų pirmininkas Vytautas Vaineikis, surengęs pirmąją badavimo akciją.
Tokie buvo metai, pilni įtampos, darbo, karštligiško skubėjimo. Visi mes tuo metu mokėmės. Mokėmės pasitikėjimo žmonėmis, darbingumo, galų gale politikos meno. Tai buvo audringi, neužmirštami metai. Jie davė daug ką visiems. Pirmiausiai tai buvo tautos pabudimo metai. Būtent jais buvo padėti kertiniai akmenys Lietuvos laisvei ir tuo pačiu mūsų visų laisvei. Nežiūrint visų dabartinių ambicijų, nuomonių ir politinių nesutarimų, duodančių kartais blogus rezultatus, reikia pripažinti, kad prieš penkerius metus mes turėjome tik vieną tikslą - laisvę ir tautos vienybę.
