Utenos naujokai atsisako karinės prievolės sovietinėje kariuomenėje

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,8 / 5 (760 balsai)

Naujokai atsisako karinės prievolės 1990 02 16

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių

Balys Juodzevičius

Tarnavimas sovietinėj armijoj, ten klestinti „diedovščina“ ir kita savivalė kėlė karių tėvų susirūpinimą ir nerimą.

Kai lietuvis karys Artūras Sakalauskas pakėlė ginklą prieš jį skriaudusius sovietų kareivius ir buvo suimtas, Lietuvoje kilo protesto akcijos. Žmonės reikalavo leisti kariams tarnauti savo respublikoje. Pasipiktinimą kėlė ir karių siuntimas malšinti Čekoslovakijos, Afganistano laisvės kovotojų. Pasipiktinimas augo, kai iš Afganistano dešimtys karių pradėjo grįžti metaliniuose karstuose. 1988 metų rudenį sovietų kariai Vilniuje buvo pasiųsti prieš taikius demonstrantus, o 1989 metų pavasarį buvo panaudoti prieš laisvės siekiančius civilius žmones Gruzijoj (Tbilisyje).

Uteniškis Valentinas Šimonėlis Utenos kariniam komisariatui viešai įteikė tokį pareiškimą:

Aš, Šimonėlis V. A., atsisakau karinės priesaikos ir grąžinu karinį bilietą Nr.1954483 Utenos kariniam komisariatui. Tą padarau netekdamas vilties, kad kada nors A. Sakalauską atgaus tėvai. Dėl to, kad tarybinėje armijoje yra didžiulė betvarkė, ką aš galiu pliudyti iš savo tarnybos joje. Atsisakau ir dėl to, kas įvyko rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje. Man gėda būti tarybiniu kareiviu. Aš nenoriu, kad ateityje davus įsakymą tektų naudoti smurtą prieš savo tautos arba kitų tautybių žmones. O patirtį jau turiu, nes prieš savo norą buvau „padėti“ čekoslovakų tautai.

1988.X.19 [V. Šimonėlio parašas]

Po pusmečio panašų pareiškimą įteikė ir Valentino brolis Jurgis Šimonėlis, kuris jau iš Veterinarijos akademijos 1982 metais grįžo profilaktuotas Kauno MGB skyriaus. 1989 04 13 Utenos kultūros namuose keletas respublikos karinio komisariato darbuotojų surengė susitikimą su rajono naujokų tėvais. Ta proga Jurgis Šimonėlis viešai perskaitė ir įteikė tokį pareiškimą:

Aš, Šimonėlis Jurgis, Antano, gim. 1958 10 18 d. LTSR, Utenos raj. Nolėnų km., dabartiniu metu gyvenu Utenos raj. Sudeikių km. Sužinojęs apie š. m. balandžio 9 d. įvykusius baisius nusikaltimus Tarybinės armijos Gruzijoje prieš taikią demonstraciją, kurios metu buvo panaudoti kariški kastuvai, kuriais žiauriai buvo užmušami demonstrantai, tame tarpe moterys ir vaikai. Protestuodamas prieš tokį nusikaltimą, atiduodu karinį bilietą HP Nr. 2754873 ir atsisakau karinės priesaikos. Reikalinga, kad tarnyba Tarybinėje armijoje būtina atlikti savoje Respublikoje. Todėl nebus sąlygų panaudoti smurtą prieš kitas Respublikas ir tautas. Jei karinę tarnybą piliečiai atliks pagal įstatymą, savose Respublikose, karinį bilietą atsiimsiu.

1989 04 13 Šimonėlis [parašas]

Tokie demonstratyvūs pareiškimai ir karinių bilietų grąžinimai komisariato darbuotojams buvo tikras akibrokštas ir darė didelį poveikį jaunimui. Matyt, dėl to tie pareiškimai pakliuvo į saugumo archyvą. Utenos karinio komisariato II-jo skyriaus viršininkas majoras A. Kozlovas susirūpino, nes šaukiami į kariuomenę vaikinai stengėsi išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, o, prasidėjus Sąjūdžiui, pradėjo iš kariuomenės bėgti. Kariuomenėje į vaikinus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pradėta žiūrėti įtariai, su nepasitikėjimu, pasigirsdavo užgaulių palyginimų su fašistais. Po A. Sakalausko teismo ir išvežimo į psichiatrinę ligoninę, prie Utenos karinio komisariato (dab. Maironio g.) 1989 03 23 buvo surengtas karių motinų piketas. Moterys reikalavo, kad būtų sudarytos sąlygos jų sūnums tarnauti savam krašte ar bent Pabaltijyje, priekaištauta dėl netvarkos, patyčių, „diedovščinos“... Sausio ir liepos mėnesiais šaukiami naujokai pradėjo slapstytis. Pasitelkta milicija pradėjo vyrukus gaudyti. 1990 kovo 11 paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos vyriausybė nebegalėjo raginti tarnauti svetimoje kariuomenėje, nors ir neklausyti buvo rizikinga. 1990 metų rudenį Sąjūdis kreipėsi:

JAUNUOLIAI, ŠAUKIAMI Į ARMIJĄ! Kviečiame Jus, gaunančius šaukimus atvykti į sovietinį karinį komisariatą, nepasiduoti gražiems žodžiams. Pasirinkite iš dviejų blogybių mažesniąją. Meskite šiuos šaukimus į šiukšlių dėžę. Išėję tarnauti į SA, tapsite šios armijos savanoriais.

Lietuvos Sąjūdžio rajono taryba

1990 metų kovo mėnesį (po Nepriklausomybės paskelbimo) pradedami registruoti savanoriai į Lietuvos krašto apsaugą. 1991 m. liepos 4 d. „Aukštaičio“ laikraštyje Nr.4(21) buvo išspausdintas dar vienas kreipimasis:

LIETUVOS JAUNUOLIAI! Utenos rajono karinis komisariatas siuntinėja lapelius, kuriuose kviečia Jus tarnauti sovietinėje armijoje. Tuose lapeliuose skleidžiama melaginga propaganda, siekiama Jus įbauginti ir įvilioti į tarnybą svetimos valstybės okupacinėje kariuomenėje.

Sovietinis komisaras, žinodamas, kad neturi juridinės teisės šaukti Lietuvos Respublikos piliečių į okupacinę armiją, gudrauja – siūlo atvykti „išspręsti“ klausimą dėl tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose.

Nuo 1990-jų metų kovo 11-osios iš tarnybos sovietinėje armijoje pasitraukė 1212 Lietuvos jaunuolių. Iš jų vėliau 37 jaunuoliai buvo sugauti ir grąžinti į dalinius. 1990-jų metų rudeninio šaukimo metu buvo planuota „rekrutuoti“ 11500 jaunuolių. Tarnauti išėjo tiktai 1300 (403 lietuviai). Iki šiol jau paliko savo dalinius 27 rudenį paimti vaikinai. 1990-aisiais metais kariuomenėje žuvo 24 lietuviai, šiais metais – 5.

Jaunuoliai, gerai pagalvokite! Atminkite, kad Jus gina Lietuvos Respublikos ir tarptautiniai įstatymai! Antra vertus, niekas negali užtikrinti, kad sovietai laikysis tų įstatymų ir Jūsų nelies. Tačiau kas apsaugos Jus sovietinėje kariuomenėje?