Velnių muziejus

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,8 / 5 (36 balsai)

Lietuva gali pasigirti tokiu muziejumi, kurio nei viena kita pasaulio valstybė neturi. Tai – Kaune esantis Velnių muziejus. Didžiulė čia eksponuojama kolekcija - apie 3000 eksponatų, pradėta rinkti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966).

Istorija

Velnių muziejus buvo atidarytas 1966 m. Turėjo 260 statulų, kurių ankstesnis savininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo apsėstas skaičiaus 13 (velnio tuzino) magijos. Prieš mirtį savo kolekciją perdavė valstybei. Dailininko buvusiuose namuose įkurtas muziejus. Vėliau, eksponatams pagausėjus, buvo pastatytas naujas pastatas.

M. K. Čiurlionio Velnių muziejus dabar trijuose aukštuose eksponuoja apie 2000 įvairių formų, dydžių, spalvų, iš įvairių medžiagų bei šalių atvykusių raguotųjų. Dalis šių meno kūrinių pavaizduoti kasdieninio naudojimo daiktuose, namų rakanduose: pypkės, peleninės, riešutų spaustukai, lėkštės, žarstekliai, lazdos, rankenos ir t.t; taip pat vaizduojami ir žmonėmis: muzikantu, kalviu, netgi - kunigu; taipogi ir gyvuliais: ožiu, jaučiu, šunimi, kiaule ir pan.

Medinė velnio skulptūra prie dailininko A. Žmuidzinavičiaus "Velnių kolekcijos" muziejaus. Nuotrauka Aleksandro Pleskačiausko iš Kaunistikos rankraščių rinkinio. Fotografuota apie 1980-uosius metus.

Velnias daug kur atsispindi lietuvių tautosakoje, etnografijoje. Tai – pasakų, įvairių padavimų būtybė, turinti jau nuo seno sisiformavusią išvaizdą - tai daugiausia vyriškos giminės velniai, kai kurie - su ragais, kiti su uodegom, treti - gauruoti; dažniausiai bendraujantis su vargšu kaimo žmogeliu, sutinkąs jam padėti tik su tam tikra sąlyga. Senovėje šie kipšiukai buvo vadinami ir kitokiais vardais: baubas, raguotasis, bekulnis, skeltanagis, drignius, vokietukas, netgi - ponaičiukas.

Nors velnias lietuvių tautosakoje nėra labai jau ir blogas, dažniausiai tik gundydavęs kitus neteisingu keliu pasukt, bet žmogus dažniausiai sugeba velnio piktus kėslus permanyti, jį patį pergudrauti; tačiau nedaugelis sutiks priglaust šį padarą savo namuose. O A. Žmuidzinavičius buvęs linksmo būdo, mylėjęs savo gimtinę, o taip pat ir jos tautosaką, ne tik kad priglaudė vieną jų, bet ir ėmėsi juos kolekcionuoti.

A. Žmuidzinavičius. Foto V. Juodakio.

Pats dailininkas A. Žmuidzinavičius save įvardinęs kolekciomanu , rinkęs viską, kas padarydavo didesnį įspūdį (pašto ženklus, vaikų dūdeles, įvairius muzikos instrumentus, lietuviškas juostas, prijuostes, medžio dirbinius ir kt), savo velnių kolekciją įvardina kaip pačią originaliausią, verčiausią atskiros pagarbos tarp kitų jo kolekcijų. Ši kolekcija pradėta rinkti apie 1906 metus, ir per visą savo gyvenimą dailininkas surinko apie 20 velnio tuzinų, tai yra apie 260, velnių.

Nežinomo autoriaus Žemaičių velnias ir jo fragmentas.

Kolekcija prasidėjo nuo pirmojo dailininko gauto „Žemaičių velnio“ , kuris buvęs: „baisios išvaizdos, išsižiojęs, ilgą barzdą atkišęs, trumpus sparnelius išskėtęs, kanapinę uodegą parietęs, ilgomis šakėmis taiko „dūšią“ durti“. Kolekcininko užmanymas surinkti 13 velnių, kuriuos buvo ketinęs atiduoti muziejun, netruko ne tik išsipildyti, bet ir gerokai peraugo jo lūkesčius. Prie šos neįprastos kolekcijos prisidėjus 26-ajam velniukui, buvo nuspręsta rinkti ir trečiąjį velnio tuziną.

Kolekcija buvo pildoma ir velniais, atkeliavusiais ir už Lietuvos ribų. Visi, kas tik norėjo pradžiuginti dailininką, pagerbti jį - dovanodavo jam velnius!

Japonų velnias. Autorius nežinomas. ▒ Kinijos velnias. Autorius nežinomas.

Japonijos raguotas senis žiūri į mus savo blizgančiomis akimis, lyg būtų pakvaišęs ir piktas, gal dėl to, kad turi nulaužtą ranką. Anksčiau jis joje laikė šakes, kuriomis dūšias įmesdavo į pragarą.

Balų velnias. M. Zauršas. Latvija ▒ Erzintojas. Italija. Autorius nežinomas.

Lietuvių patriotas Rygoje Vladas Tumas, kartu su kitais Latvijos dailininkais, A. Žmuidzinavičiui padovanojo daugiau nei du tuzinus latviškų velnių. Tai buvo unikalus porcelianinis servizas kavai trylikai asmenų iš 46 objektų. Lėkštės ir puodeliai buvo puošti žymiausių latvių dailininkų piešiniais, vaizduojančiais velnius iš pasakų bei legendų.

Kitas (ne porcelianinis, bet keramikinis) Servizas midui. P. Steponavičius.

Prie gausios suaukotos kolekcijos prisidėjo ir pats dailininkas su 600 savo paties kūrinių.

Surinkus tokią gausią kolekciją pasikeitė ir dailininko planai perduoti šią, iš pradžių ne tokią gausią planuotą kolekciją, M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejui. Juk velnių „aukotojai“, dovanotojai šiuos eksponatus dovanojo būtent dailininkui, o ne muziejui, tad šie meno kūriniai ir "apsigyveno" dailininko-kolekcionieriaus namuose.

Matyt, dailininkas nebijojo velnių, manydamas, jog jeigu nebūtų tamsybės, o velnias tamsybės simbolis, - neturėtume supratimo ir apie šviesą: velnias iškelia, išryškina šviesą. Taigi kuo daugiau velnių, tuo ryškesnė bus šviesa!

Kolekcijos autorius teigė, jog tarp jo velnių buvę ir velnių – įžymybių . Vienas iš tokių – J. Tumo-Vaižganto dovanotas velnias, paimtas iš senos Laižuvos bažnyčios Mykolo Arkengelo altoriaus. Šis velnias, deja, nežinomo autoriaus, – tikras meno šedevras: „ Mykolas arkaniolas čia laiko viena koja prispaudęs jo [velnio] kaklą, kita giliai įmynęs jam į pilvą. Velnias, liežuvį iškišęs, rankomis ir kojomis tabaluoja, mėšlungiškai raitosi, nori dar atsilaikyti, bet veltui, apačioje jo laukia ugnis ir verdanti smala, kuria jis jau ir aptaškytas“. Šis meno kūrinys ypatingas ir tuo, jog Mykolo Arkengelo, trypusio šį velnią, likusios tik kojos, patį šventąjį J. Tumas Vaižgantas nupjovęs (taip esą buvo patogiau šia dovaną kolekcininkui atvežti).

Sutryptas velnias. Autorius nežinomas.

Pats dailininkas yra pasakojęs, jog senasis žemaičių velnias buvo jam pasiūlęs gerą sveikatą, ilgą amžių, bei lobius, mainais už galimybę jam ir jo giminaičiams-velniams "prisiglaust" po kolekcininko sparneliu jo namuose, bei būti rodomais kitiems žmonėms. O jau sulaukęs garbingo amžiaus, juokaudavęs: "Štai surinkau dvidešimt velnio tuzinų, visą gyvenimą nesirgau - sveikas ir laimingas buvau, - velnias savo pažadą ištesėjo!"

''Velnių kolekcijos eksponatai ''

Velnias neša Puntuką. R. Kaunelis.

Pasakojama, jog Anykščių rajone yra didelis akmuo – Puntuku vadinamas. O kadangi velnias nemėgsta bažnyčios (nes pavydi Dievui), tai kartą sumąstė tuo didžiuliu akmeniu užversti Anykščių bažnyčios duris. Tik jam benešant akmenį užgiedojo gaidys. Velnias išsigandęs paleido akmenį ir nudūmė pragaran. O akmuo taip ir liko numestas.

Velnio piršlybos.A. Zubavičius

Kipšas išpažino meilę raganai. Jis, rankas sudėjęs, pritūpė prie jos kojų ir, veidą atkišęs, akis meiliai nutaikęs, žiūri į ją sužavėtas. O ji, kaip atlėkė raita ant šluotos, taip ir stovi. Jos akelės svajingai nukreiptos į tolį. Pasirodo – ir raguotasis širdį turi.

Velnias eina su Jonu obuoliaut. J. Lukauskas

Nuo seno žinomas posakis „neik su velniu obuoliaut“, perspėjantis, jog gali likt ir be obuolių, ir be maišo jiems, taip pat buvo pavaizduotas mediniame meno kūrinyje.

Velnias kosmose. P. Lyba

Pasirodo, velniui vietos pragare maža – jis ir į kosmosą pakilo.

Pavargo kaip velnias. A. Šarapovas. ▒ Velnias pensininkas. Nežinomas autorius.

Per amžių žmones gundę blogu keliu pasukt, pavargsta ir šie uodeguotieji, ir pensiją „užsitarnauja“.

Velnias – rankena. Autorius nežinomas.

Kažin kur galima pakliūt atvėrus duris, puoštas tokia velniška rankena? Šią rankeną padovanojo viešnia iš Anglijos. Tai – Linkolno Katedros velnias. Šis velnias atveria duris į katedrą. Juk be velnio ir Dievas ne taip reikalingas.

Tabako velnias. P. Kalenda. ▒ Linksmas velnias ant tabako lapo. J. Rutkauskaitė.

Peleninė. J. Rutkauskaitė

Velnias įkūnija žmogaus silpnybes. O tabakas dažnai liaudyje yra pavadinamas velnio žole, kuria jis trumpina žmonių gyvenimą. Kuo daugiau žmonių miršta, tuo daugiau jų ir į pragarą patenka, todėl ir linksmas velnias ant tabako lopo sėdintis. Nemažai yra įvairių dirbinių, vaizduojančių šį ponaičiuką susietą su tabaku, rūkymu, pypkėmis. Yra net ir padavimas kaip velnias tabako žmonėms įsiūlė: mirus velnio pačiai nieks jos nesigailėjo, nieks jos neverkė. Tada Liucipieris , paėmė kažin kokią žolę, ją ptrynė ir davė žmonėms pauostyt. Kas tik ją puostė, tuoj ėmė čiaudėt ir ašaroti. Velnias ir apsidžiaugė, kad visi jo pačios ėmė gailėtis. Bet netoliese buvęs angelas nutarė, jog žmonės neturi raudoti. Ir pagamino jiems pypkeles. Žmonės, berūkydami pypkeles ėmė spjaudytis. Ir tada angelas pasakęs: „Žiūrėk, tavo pačios nei vie¬nas nesigaili, visi spjaudos, bjaurisi". Taip ir atsiradęs tabakas.

Girtuoklio sapnas. J. Lukauskas

Raguotasis pradžią davė ir degtinei. „Velnias išmislijo arielką ir duoda žmogui paragauti: „Geras vaistas, - sako. - Kas vieną stiklą gers - Dievui garbė, kas antrą - sau, o kas trečią - velniui." Žmogus geria: išgeria Dievui, sau, išgeria ir velniui. Kai išgėrė trečią, ėmė degti jo gerklė. „Ropum, ropum!" (dega, dega!)" - ėmė šaukti žmogus. Iš čia - ir degtinė!"

Liaudyje yra ir posakių, degtinės bėdomis velnią kaltinančių: „Ką žmogelis aukso rankomis uždirbo, viską pavers į velnio skystį.“

Įsiutęs velnias ant kriva-krivaičio lazdos. N. Linkevičius

Ant lazdos šliaužioja visokie ropliai ir vabalai. Einant iš apačios, čia rėplioja į viršų varlė, duse, musė, sliekai, kirminai, gyvatė, karkvabalis, turklys, dievo karvutė ir dar kitoki dievo kūriniai. O pačiame viršuje, vietoje rankenos, sulinkęs — tikras velnias. Jis – labai piktas atrodo, gal todėl, kad jam dantys skauda? Ta mintis kyla, pažiūrėjus į jo dantis, kuriais jis iš piktumo kalena. Viename dantyje — aukso plomba. A. Žmuidzinavičius teigė, jog ši lazda – tai jo velnių kolekcijos pažiba, kurią išdrožęs kaimo dievdirbis. O šią lazdą lazdą pado¬vanojo Vladas Tumas Žmuidzinavičiaus 80 metų amžiaus sukaktuvių proga: „Matyti, - paremti mano trečiai jaunystei. Ir pasakysiu — parėmė puikiai“ – taip buvo pasakojęs pats kolekcininkas.

Patarlės, priežodžiai

Greitus darbus vėjai renka; skubos darbas velniui tenka.

Darbas - Dievo paliepimas, tinginys - velnio pagunda.

Iš skubaus darbo ir velnias juokiasi.

Akim metus - aniuolas, o žiūrėk ir uodegos kyšo galas. Akyse angelas, o už akių velnias.

Jei į akis nežiūri, tai širdy tikrai velnią turi.

Žiūri akis išvertęs, lyg velnias ant varlės.

Jei į dangų kopėčios būtų, velniai be darbo pekloj atliktų.

Duodamas - angelas, imdamas - velnias.

Davatkos poteriai - velniui juokai.

Neik su boba riešutauti, o su velniu obuoliauti.

Vaikui puolant, aniuolas pagalvėlę pabruka, o seniui krintant, velnias akmenį pakiša.

Bažnyčioje su angelais, namie su velniais; bažnyčioj su sparneliais, namie su nageliais.

Anyta - velnio pramanyta, marti - gerklėj karti.

Ir velnias, žiūrėdamas į angelą, išmoksta ražančių kalbėti.

Kas pypkę rūko, tas kenčia Dievo mūką, kas taboką uosto, velniui rūrą šluosto.

Kol mažas - anioliukas, kai paauga - velniukas.

Šaltiniai

Paletė ir gyvenimas/ Antanas Žmuidzinavičius. - Vilnius: Valstybinė grožinės lietratūros leidykla, 1961. - p.415, 56 sp. iliustracijos

Viešnagė pas velnius : atsiminimai / Bronius Jauniškis. - Kaunas : Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2000. - 23 p.

Velniai. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus kolekcija/ parengė Pranas Porutis. - Vilnius: Vaga, 1971. - p.115

Nuotraukos:

Henriko Lianzbergo, Juozo Stanišausko, Vladimiro Vdovino. Iš knygos "Velniai. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus kolekcija"

Aleksandro Pleskačiausko iš Kaunistikos rankraščių rinkinio

Leidinio "Velniai" (1969)