Vincentos Angelės Šležaitės-Katiliavienės pasakojimas apie tremtį
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Už ką? Gyvenome Slėpsnių kaime (Joniškio rajonas) gražioje sodyboje, mediniame dviejų galų name. Kieme stovėjo klėtis, kur laikėme grūdus. Atokiau nuo gyvenamojo namo buvo didelė daržinė. Joje buvo laikomas šienas raguočiams ir arkliams. Gyvulių laikėme nedaug, savo reikmėms. O mūsų šeima buvo nedidelė: šeimos galva — tėtis ūkininkas Jonas Šležas (g. 1891m.), mama Brigita Šimaitytė-Šležienė (g. 1904 m.), mano brolis Kazys (g. 1942 m.) ir aš, Vincenta Angelė Šležaitė-Katiliavienė, gimusi 1940 metais. Mama su tėčiu dirbo nuosavame 21 ha ūkyje ranka rankon. Bet tarybų valdžia sugriovė mūsų šeimos gyvenimą. 1947 metų gruodžio 10 d. buvo suimtas tėtis. Jį išvežė į Šiaulių kalėjimą, ten tardė. Jis buvo apkaltintas bendravimu su partizanų grupe, vadovaujama Stasio Bungos (slapyvardis JŪRA). Išvežant į Šiaulius sargybiniai tėčiui nieko pasiimti neleido. O gal jis ir nespėjo, nes viskas įvyko labai greitai. Kitą dieną mama, pasikinkiusi arklį ir prisidėjusi lauknešėlį maisto, palikusi mus vienus namie, išvažiavo į kalėjimą. Deja, pasimatyti mano tėvams nebuvo leista. Maisto taip pat sargybiniai neleido perduoti. O 1948 m. sausio aštuntą dieną tėtis jau kalėjo Mordovijoje, Dubrovlage. Tėtį nuteisė kalėti aštuonerius metus. Jis buvo priverstas dirbti statybose. Anot iš ten grįžusių liudininkų, darbas buvo sunkus, o maisto kaliniai gaudavo labai mažai. Kartu su tėčiu kalėjęs Bičkūnas vėliau mums pasakojo, kad mūsų tėtis buvo labai sąžiningas ir išdidus žmogus. Prižiūrėtojai į darbą kalinius varydavo pro daržus. Kaliniai tyčia suklupdavo vagose, išsiraudavo kokią morką ar kitą daržovę, kurią paslėpdavo drabužiuose, o vėliau suvalgydavo. Tačiau tėtis niekada taip nedarydavo. Kadangi jis buvo nebejaunas ir tokio alinančio darbo ir badavimo neišlaikė, 1952 metų gegužės 3 dieną mirė įkalinimo vietoje. Buvome gavę vos keletą tėčio laiškų, gaila, nė vieno neišliko. Neaišku, kur tėčio kapas. Žinome tik tiek, kad mirusius kalinius laidodavo Dubrovlage prie miško. Ant kapo įsmeigdavo kryželį, pavardės neužrašydavo.   Tėvelių vestuvės. Fotografuota Joniškyje Išdraskytas gimtasis lizdas Mama, girdėdama apie trėmimus ir nujausdama artėjančią nelaimę, dar bandė slėptis. Ji su mumis, mažais vaikais, išvažiavo pas savo seserį Jadvygą Šimaitytę-Skudrienę į Stačiūnų kaimą (Pakruojo rajonas). Bet ten neilgai ištvėrė, nes rūpėjo palikti namai. Vos grįžo, tuojau prisistatė kareiviai ir liepė ruoštis į kelionę. Tai buvo 1948 metų gegužės 22 d. Mums buvo leista pasiimti ką norim. Prisimenu, kad aš nusikabinau nuo sienos veidrodį, bet mama mane subarė, ir veidrodį teko palikti. Įsidėjom duonos, lašinių, grūdų, keletą drabužių. Juk nežinojom, nei kur važiuojam, nei ko mums prireiks. Susodinti į vežimą, greit atsidūrėme Joniškio geležinkelio stotyje. Ten į gyvulinį vagoną kareiviai suvarė maždaug šešias šeimas. Tiesa, dėdė Karolis Maižius mane ir brolį bandė ištempti iš vagono. Dėdė Karolis, sužinojęs, kad mūsų šeima ištremiama, atskubėjo iš netolimo Jauneikių kaimo į geležinkelio stotį. Jis norėjo mus pasiimti į savo šeimą. Bet mes su broliu įsikibom vienas į mamą, kitas — į traukinio duris ir nepasileidom. Mama yra mama. Traukinys pajudėjo ir išgabeno mus į nežinomas Sibiro platybes. Kelionė truko kelias savaites. Buvo baisu. Vagonai be langelių. Šviesa įeidavo tik pro menką plyšelį. Sėdėjome ant grindų, ant maišų, žmogus prie žmogaus. Tuo pačiu vagonu į tremtį važiavo mums nepažįstamos šeimos. Traukinys kartais sustodavo. Tuo metu gaudavome košės ir arbatos. Mes su broliu bado nejautėme. Vagone buvome patys mažiausi. Kituose vagonuose matėme ir kūdikių. Kelionės metu seneliai sėdėjo ir meldėsi. Tuo pačiu traukiniu buvo vežama daug aplinkinių kaimų gyventojų. Kartu vežė Stanislovą ir Liudą Baranauskus ir jų keturis vaikus, Kazimierą ir Juliją Bijeikius ir du vaikus, Julių ir Julę Lukius su dviem jų vaikais, Karpavičius ir jų vaiką, Bičkūnienę su dviem vaikais, Juozą ir Eleną Maldučius ir du jų vaikus, Šoblius su keturiais vaikais, Dabrikus ir tris vaikus, Stanislovą ir Marijoną Stankaičius su dviem vaikais, Alfonsą ir Eugeniją Velaniškius ir tris jų vaikus. Buvo daug pažįstamų žmonių, tik jie važiavo kituose vagonuose. Sustojimų metu prižiūrėtojai mums leisdavo išlipti. Išlipusius saugodavo, bet jokių incidentų nepasitaikė. Su žmonėmis buvo elgiamasi normaliai. Dešimtmetis tolimajame Korbike Po trijų savaičių kelionės prižiūrėtojai liepė lipti lauk. Sužinojome, kad atsidūrėme toli nuo tėvynės, svetimame Krasnojarsko krašte. Suaugusieji labai išsigando, nes aplink nebuvo matyti jokios pastogės, o prie geležinkelio augo miškas. Lijo labai smarkus lietus. Netoliese stovėjo pravoslavų cerkvė. Sutemus mama ten ir nuėjo paprašyti nakvynės. Mums leido pernakvoti cerkvėje. Kitą dieną atvažiavo traktoriai su didelėmis rogėmis, kurias mes vadinome šlėpėmis, į jas prižiūrėtojai susodino po 4-6 šeimas ir išvežė į Korbiką[1]. Kelionė užtruko beveik visą dieną. Pagaliau pasiekėme Korbiko kaimelį. Ten mums jau buvo pastatyti barakai. Vietinių žmonių kaime nebuvo. Korbike gyveno dvi tremtinių šeimos — viena iš Estijos, kita iš Baltarusijos. Po kiek laiko, kai tremtinių padėtis šiek tiek pagerėjo, Šoblių ir Velaniškių šeimos pasistatė sau po namuką. Iš pradžių visi gyvenome pusbadžiu, nes nieko neturėjome, o duonos norma buvo skiriama tik darbingiems žmonėms. Pradėjus dirbti mamai, atsirado truputis pinigų, už juos iš kito kaimo gyventojų nusipirkdavome bulvių. Dažnai gaudavome siuntinių iš Lietuvos. Kol buvo gyvas tėtis, kąsneliais dalindavomės su juo. Pusę maisto siųsdavome jam į kalėjimą, deja, nesužinojome, ar jis mūsų siuntinius gaudavo. Vėliau bulvių, morkų ir net agurkų, ropių, kaliaropių užsiaugindavome patys. Tremties pabaigoje nusipirkome karvę, auginome paršelį. Žodžiu, lietuvių tauta darbšti ir išradinga, išgyvena bet kokiomis sąlygomis. Žmonės sunkiai, bet išmoko rusų kalbą, nes darbe jie buvo priversti bendrauti su aplinkiniuose kaimeliuose gyvenančiais rusais. O mes, vaikai, mokėmės tos kalbos mokykloje, nes pamokos vyko tik rusų kalba. Tarpusavyje ir vaikai, ir suaugę bendraudavome lietuviškai. Vakare, po darbo, vyrai ir moterys dainuodavo skambias lietuviškas dainas. Žmonės buvo labai vieningi, supratingi, vienas kitam padėdavo, užjausdavo bėdoje. Deja, bendrauti daug laiko neturėjome. Tremtiniai buvo labai užimti. Darbus skirstydavo brigadininkas. Dauguma lietuvių dirbo miškuose. Vyrai pjaudavo medžius, moterys ir jaunimas genėdavo šakas. Žiemą kapodavo Bazaichos upės ledą, kad būtų galima plukdyti sielius. Pastarasis darbas buvo ypač pavojingas. Baigusi keturias klases, būdama trylikos metų, ir aš pradėjau dirbti. Iš pradžių su draugėmis kasiau žvyrą ir kroviau jį į sunkvežimį. Žvyru taisėme kelio duobes. Mama kapojo malkas, jomis kūrenamos važiuodavo mašinos. Malkas reikėjo suskaldyti tokiomis nedidelėmis trinkelėmis (rusai jas vadino čiurkomis), supildavo taip paruoštą medieną į didžiulius vielinius krepšius ir užkeldavo ant sunkvežimio.  Iš kairės — Sofija Briedienė, šalia — mano mama, Nainys su mama. Už mamos palapinėje matyti paruoštos medienos krūva Mūsų kasdienybės akimirkos Ne tik aš, bet ir kiti vaikai anksti pradėjo dirbti, todėl žaidimams likdavo nedaug laiko. Atokvėpio valandėlėmis mėgdavome žaisti kamuoliu. Mergaitės dalindavo žiedą. Nusibraižę ant žemės langelius šokinėdavom „klasę“. Mėgome šokti liaudiškus šokius. Pavyzdžiui, „Bitute pilkoji“, „Plaukia laivelis“, „Noriu miego, saldaus miego“. Šokinėdavome per virvutę. Vasarą patikdavo maudytis upelyje. Žiemą berniukai žaisdavo ledo ritulį, o mes, mergaitės, važinėdavomės nuo kalno su rogutėmis. Kartais vakarais sugužėjusios pas kaimynę Pranutę Bičkūnaitę mokydavomės nerti vąšeliu, siuvinėjome. Siūlų, vąšelių, virbalų, audinio atsiųsdavo giminės. Vaikystėje jokių traumų nepatyriau nei aš, nei draugai. Tiesa, kadangi buvau labai jauna ir nepatyrusi, kartą miške genėdama medžius įsikirtau į koją. Žaizda buvo nedidelė, todėl kiti darbininkai ją vietoje sutvarstė. Šiaip žmonės dirbdami miške susižalodavo gana dažnai. Pasitaikė ir mirtinų atvejų. Smarkiai sužaloti darbininkai buvo vežami į Bazaichos kaime esančią ambulatoriją. Iš Bazaichos atvažiuodavo felčerė ir skiepydavo vaikus. Nuo kokių ligų, nebeprisimenu. Korbike buvo parduotuvė, kurioje nusipirkdavome maisto. Kitokių prekių eidavome į kitą kaimą. Siuntinius pasiimti irgi tekdavo eiti į kitą kaimą, nes pašto pas mus nebuvo. Paštininkė atnešdavo tik telegramas ir laiškus. Korbike buvo mokykla. Tiesa, pradinė. Ji buvo įsikūrusi atskirame barake. Visų keturių klasių mokiniai sėdėjo vienoje patalpoje. Kad norėta nutautinti lietuvių vaikus, matyti iš to, jog ten pamokos vyko tik rusų kalba, nors mokėsi tik lietuvių tremtinių vaikai, o mokytojas irgi buvo lietuvis. Mokėmės skaityti, rašyti, matematikos, piešimo. Knygas duodavo mokykloje. O iš kur gaudavome sąsiuvinių, neprisimenu. Rašėme plunksnomis, dažydami jas į rašalą. Mokslas iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau viskas klostėsi gerai. Deja, mokytis man ilgai neteko. Baigiau keturias klases ir toliau mokytis nebegalėjau, nes reikėjo padėti mamai. Mama dirbo paromis, todėl aš prižiūrėjau namus, veždavau jai valgyti. Taigi lavinimuisi laiko nelabai turėjau. Kiti vaikai toliau mokėsi septynmetėje Bazaichos mokykloje.  Mano jaunystė prabėgo Korbike Namuose neturėjome jokių knygų, tik maldaknygę, atsivežtą iš Lietuvos. Ir niekur neteko matyti lietuviško laikraščio ar knygos. Mums, vaikams, pasakas iš atminties sekdavo kaimynė Juknienė. Mažai kuri mama turėjo tam laiko. Keletas kaimo moterų turėjo iš Lietuvos atsigabentas siuvimo mašinas. Mus apsiūdavo Velaniškienė (neseniai mirusi, gyveno Pavirčiuvės kaime). Ji pasiuvo man suknelę Pirmajai Komunijai ir dar daug kitų drabužių. Medžiagos atsiųsdavo iš Lietuvos mamos sesuo Viktorija Norkūnienė. O gražiausias ir liūdniausias akimirkas įamžindavo Julius Lukis, nes jis turėjo fotoaparatą. Tų akimirkų pasitaikydavo. Labai brangios tos kelios pageltusios fotografijos, menančios skaudžiausius mūsų gyvenimo metus. Tremtyje aš priėmiau Pirmosios Komunijos sakramentą. Ir dabar labai branginu kunigo Mykolo Buožiaus man padovanotą Pirmosios Komunijos paveikslėlį. Į Korbiką kunigas atvažiavo iš savo tremties vietos, jį čia pasikvietė jo giminaitis Jokūbas. M. Buožius buvo kilęs iš Slėpsnių kaimo, o kunigavo Žemaitijoje. Švęsdavome Velykas, Kalėdas, Jonines, Naujuosius metus. Tiesa, tos šventės buvo jaučiamos tik širdyje. Šventinio stalo nebūdavo, nes maisto tam neturėjome.  Kunigo M. Buožiaus padovanotas Pirmosios Komunijos paveikslėlis Labiausiai įsiminė Joninių šventė ir gegužinės pamaldos. Netoli mūsų kaimo stūksojo kalnas. Jo viršūnėje jaunimas sukraudavo laužą, jį uždegdavo. Iki ryto skambėdavo dainos, jaunimas labai gražiai šokdavo. Deja, tas linksmybes mes, vaikai, stebėdavome iš savo kaimo, nes į suaugusiųjų pasaulį mums buvo gerokai per anksti. O gegužinės mišios širdin įstrigo dėl giesmių skambumo, maldų karštumo. Tos pamaldos vykdavo kurio nors tremtinio barake. Iki pat šios dienos labai mėgstu gegužės mėnesį laikomas mišias. Nepamiršdavome vardynų — prie varduvininkų durų pakabindavome vainiką. Per Kalėdas dovanų negaudavom, nes tai būtų buvusi per didelė prabanga mūsų šeimai. Tačiau gyvenimas ir svetimame krašte tekėjo natūralia vaga. Buvo ten ir vestuvių, ir vaikų gimimų bei mirčių. Keletas porų susituokė ir mūsų kaime. To įvykio niekas nesureikšmindavo. Jaunavedžiai nueidavo į metrikacijos biurą kitame kaime ir susirašydavo.  Prie Šv. Marijos skulptūros. Kairėje — aš, šalia mano draugės Irena Ramonaitė ir Dzidra Murnikaitė Į paskutinę kelionę žmogų palydėdavome mes patys, to kaimo gyventojai. Laidotuvės būdavo labai paprastos. Nupindavome vainikų iš eglišakių, bruknių. Vienas kitas žmogus teaugino darželio gėlių. Tad jas atstodavo pievų gėlės. Ir šiandien tvirtinu, kad laukuose yra tokių gražių žiedelių, kokių nerasi net darželiuose. Žmonių nuoširdumas atsispindėdavo ne tik žieduose, bet ir giesmėse. Kaimo giedotojai nuostabiais, skambiais balsais apgiedodavo velionį. Prisimenu, kokį gražų balsą turėjo Juozas Daraška, Marta Simonaitienė. Lietuviai tikrai nuoširdžiai užjausdavo artimuosius. To kaimo žmonėms veidmainystė, pataikavimas, vaidyba buvo svetimi ir galbūt net nesuprantami dalykai. Karstus iš pradžių kaldavo Korbike, o vėliau parsigabendavo iš kito kaimo, nes jame buvo lentpjūvė. Paminklą atstodavo medinis kryžius, kurį padirbdavo patys lietuviai. Akmeninių paminklų nebuvo. Mūsų kaimo kapinaičių pasididžiavimas buvo politinio kalinio Jono Maldučio išdrožta Šv. Mergelės Marijos skulptūra, kuri ir dabar ten stovi [2]. Kaip minėjau, siuntinių iš Lietuvos gaudavome nemažai. Juos siųsdavo mamos sesers Viktorijos Šimaitytės-Norkūnienės šeima. Tebejaučiu moralinę skolą, didelį dėkingumą ir pusseserei gydytojai Mirgai Norkūnaitei-Kazlauskienei. Jos siuntė maisto, šiltų drabužių. Labai džiugindavo ir padėjo išgyventi kitos mamos sesers Julijos Šimaitytės-Maižiuvienės šeimos siuntiniai. Tiesa, siuntinius pradėjome gauti jau vėliau. Tik vieną kartą siuntinys dingo. Iš giminaičių laiškų sužinodavome, kas vyksta Lietuvoje, nes jokių laikraščių nebuvo. Tremties pabaigoje sapnuodavau Lietuvą. Sapnuose labai aiškiai matydavau savo sodybą ir netoli jos augančią plačiašakę eglę. Tai man buvo tarsi koks ženklas, jog greit pamatysime namus. Apie Stalino mirtį žinia pasklido labai greit. Prisimenu, buvo labai bjauru, bet reikėjo pagerbti jį tylos minute. Netrukus po Stalino mirties į mūsų kaimą pas savo šeimas pradėjo grįžti lageriuose kalinti vyrai. Mano atmintyje įstrigo tai, jog jie buvo liesi it šakalėliai. Skaudu buvo žiūrėti į kitų laimę. Žinojau, kad mūsų šeimoje tokio džiaugsmo niekada nebus...  Visų Šventųjų dieną Korbiko lietuviai kaimo kapinėse Tėvynėje Kaip mums buvo pranešta apie išvykimą namo, tiksliai neprisimenu. Tik žinau, kad tai buvo 1958 m. žiemą. Kelionei labai ilgai nesiruošėme. Mano krikšto tėtis Kazimieras Ramonas (ištremtas iš Maldenių kaimo) sukalė daiktams dėžę. Jų nebuvo labai daug, nes mama viena su dviem vaikais daug sukaupti negalėjo. Bet kelionei pinigų užtekome. Tad netrukus iš Krasnojarsko geležinkelio stoties kartu su kaimynais Petru ir Monika Švambariais ir jų vaikais išvykome namo į Lietuvą. Šį kartą nebe gyvuliniuose vagonuose. Širdyje netilpo džiaugsmas ir laimė, tad kelionė neprailgo. O mintyse tebuvo vien namai. Pagaliau 1958 metų vasario 8 dieną išlipome iš traukinio Šiaulių geležinkelio stotyje. Sėdome į autobusą ir atvažiavome į Joniškio autobusų stotį. Čia netikėtai sutikome Jauneikių kaimo gyventoją Klemą Penkauską, kuris mus arkliu parvežė į mamos sesers Julijos Maižiuvienės namus Jauneikių kaime. Savo gimtuosiuose namuose mums vietos neatsirado, nes ten jau gyveno kita šeima, tiesa, nevietinė. Po mėnesio mus pagyventi pasikvietė slėpsniškė kaimynė Veronika Sruogienė, kad, matant mus, tuos žmones imtų graužti sąžinė ir jie greičiau mus įleistų į mūsų pačių namus. Netrukus taip ir atsitiko. Mes persikėlėme į savo gimtąją sodybą. Ten gyventi buvo beveik neįmanoma. Namas buvo baisiai nusiaubtas. Langai išdaužyti ir užkimšti pagalvėmis. Mūsų virtuvėje pilna srutų ir mėšlo, nes naujieji gyventojai čia laikė gyvulius. Tvarto nebebuvo. Tad mums su mama buvo daug darbo. Bet viską sutvarkėme, kiek galėjome. Sienas mama aptinkavo moliu. Vėliau kambarius išklijavome tapetais. Kaimynas Julius Norkus iš molio nudrėbė mums tvartą. Po kiek laiko aš nuėjau pas Marytės Melnikaitės kolūkio pirmininką Tadą Butkų prašyti darbo. Įsidarbinau laukininkystės brigadoje, ten neilgai dirbau, perėjau į gyvulininkystę. Šėriau kiaules. Darbas buvo labai sunkus. Viską darėme rankomis. Bet vis tiek buvom laimingi, kad gyvename Lietuvoje. Mama kolūkyje mažai bedirbo, tremtyje buvo praradusi sveikatą, kamavo kojų sąnarių skausmai. Kiek žinau, ne visi lietuviai grįžo į tėvynę. Kai kas ten sukūrė šeimas ir liko gyventi. Be kaltės kalti Ėjo metai, ir aš nutariau sužinoti teisybę ir įrodyti, kad mūsų šeima nekalta. Po ilgų vaikščiojimų į Joniškio savivaldybę 1988 metų spalio 21 dieną gavau laišką iš tuometinės Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos apie Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimą, jog mes reabilituoti. Taigi buvome be kaltės kalti. Kuriam laikui lyg ir nurimau. Bet pradėjus aušti Nepriklausomybės aušrelei, skatinama pusseserės vyro Albino Kazlausko, taipogi patyrusio lagerio baisybes, nuvykau į Vilnių, į archyvą. Ten perskaičiau tėčio bylą. Buvo kraupu. Iš visų širdies kampelių išlindo ilgai glūdėję skauduliai. Negalėjau suvaldyti ašarų. Dar kartą supratau, kad gyvenimas labai trapus. Iš pusseserės Mirgos Norkūnaitės-Kazlauskienės sužinojau, jog akimirkos, kai archyve skaitau tėčio bylą, yra įamžintos dokumentiniame filme „Savo praeities beieškant“. Gaila, to filmo man nėra tekę pamatyti. Esu įsitikinusi, kad gyvenimą privalome nugyventi garbingai, o jaunimas turi gerbti ir branginti praeitį. Juk tai mūsų nebegausių gretų skaudžiai išmokta pamoka. Mūsų, tremtinių, gretos vis retėja ir tai akivaizdžiai matau kiekvienais metais dalyvaudama tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje, Raseinių rajone. Vincentos Angelės Šležaitės-Katiliavienės pasakojimą apie tremtį užrašė Jurgita Katiliavienė. Prisiminimai saugomi Joniškio J. Avyžiaus viešosios bibliotekos Linkaičių filiale. Nuotraukos iš asmeninio Vincentos Angelės Šležaitės-Katiliavienės albumo. Tremties laikotarpio nuotraukos darytos Korbike tremtinio Juliaus Lukio |
