Paminklas partizanams Troškūnuose
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Lietuvos gyventojų genocido aukų atminimo institutas nusprendė visas 9 buvusių Lietuvos pokario pasipriešinimo kovos apygardų įamžinti paminklais. Pirmasis paminklas iškilo Troškūnuose, miestelio centre (Troškūnų miestelio kilmė ir augimas, Troškūnų miestelio istorija ). Šiame krašte visais laikai gyva buvo pasipriešinimo pavergėjams dvasia. 1864 m. sukilime dalyvavo ne tik gyventojai, bet ir vienuoliai bernardinai (Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis), 1920 m. troškūniečiai kovojo prieš į Lietuvą įsiveržusius lenkų legionierius (Troškūnų šauliai), didelis būrys stojo į Plechavičiaus kariuomenę, kovėsi prieš okupantus pokaryje. Troškūnai — brolių Slučkų gimtinė.   Paminklas skirtas Algimanto apygardos partizanams , žuvusiųjų ir mirusiųjų, išniekintųjų ir nepašarvotų bei likusiųjų gyvųjų atminimui. Paminklas pastatytas iš valstybės lėšų. Pagrindinė dalis — juodo akmens vartai. Tai išėjusių ginti Tėvynės ir negrįžusių vartai. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą — juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines — Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio. Paminklo kūrėjas — kupiškėnas skulptorius Jonas Jagėla, architektė — A. Kaušinienė.  Iškilmingas paminklo atidengimas 1996 spalio 26 d.
Troškūnų valsčiaus partizanaiPirmieji partizanų būrių organizatoriai ir vadai buvo: studentas medikas iš Troškūnų miestelio Antanas Slučka-Šarūnas, nuo 1948 m. pradėjęs vadovauti visos Aukštaitijos partizanams, Steponas Jočys- Barzda [1], Traidenio būrio vadas iš Troškūnų valsčiaus Milaikiškių kaimo, Antanas Aliukas- Kuprys iš Troškūnų valsčiaus Alukėnų kaimo, Petras Mameniškis- Girėnas iš Troškūnų miestelio, Antanas Pasmokis iš Troškūnų valsčiaus Girelės kaimo. Jie buvo pirmųjų, Troškūnų valsčiuje susikūrusių partizanų būrių vadai. 1945 m. pabaigoje tų būriu pagrindu susikūrė Šarūno rinktinė. 1945 m. gruodžio pabaigoje apie 80 gerai ginkluotų partizanų perėjo per Troškūnų miestelį, skrebai pasislėpė bažnyčios šventoriuje už storų mūro sienų. Po to partizanai pasitraukė į Troškūnų miškus ir išsidėstė prie Mašinkų kaimo. Ir vėliau ne kartą Šarūno rinktinės partizanai įsiverždavo į Troškūnų miestelį, apšaudydavo skrebų bustinę. Vienas pirmųjų iš būrio vadų žuvo Antanas Pasmokis. Valsčiaus partizanai Tr_vals_part.doc Daugelis troškūniečių partizanų žuvo 1947-1949 metų laikotarpiu, kai kurie buvo suimti. Nelygioje kovoje krito ne tik apygardos vadai, bet ir visi Algimanto apygardos štabo pareigūnai. Didžiausią smūgį Algimanto apygarda patyrė 1949 lapkričio 1-2 d. , tuo metu žuvo 33 partizanai, suimta 10, buvo sunaikinti 9 apygardos bunkeriai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik vienas apygardos štabo narys troškūnietis Albinas Kubilius, prieš tai kalėjęs Vorkutos lageriuose, po ilgos tremties Tėvynėje sovietų valdžios nuolat persekiojamas mirė Troškūnuose 1993 m. Dar iki galo nesuskaičiuotos visos aukos, bet galima manyti, kad 1945-1952 metais žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keletas šimtų buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių. Šarūno rinktinėJau 1944 metų pabaigoje Algimanto apygardos ribose veikė stambūs partizanų daliniai, išryškėjo pagrindinės partizanų bazės. Organizuojant partizanus šiuose apylinkėse, veikliausi buvo troškūniečiai broliai Antanas, Bronius ir Stasys Slučkos, broliai Jonas, Albertas, Vytautas Stanevičiai (Užunvežio kaimas), Antanas Pasmokis (Kondratuvkos vienkemis), Povilas Tunkevičius (Stukonių kaimas), Steponas Jočys (Milaikiškių kaimas). Dauguma šių partizanų nuo 1945 metų pradžios pradėjo vadovauti atskiriems daliniams ir grupėms. Kaip gabus organizatorius ir turintis karišką pasirengimą, Antanas Slučka – Šarūnas buvo išrinktas Šarūno būrio vadu.L ietuvos kariuomenės puskarininkiai Povilas Tunkevičius [2] ir Steponas Jočys, buvęs šaulys Jonas Stanevičius – Vaitkus buvo išrinkti kuopų vadai. Prie rinktinės kūrimo darbų prisidėjo trys buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie slapstėsi Troškūnų apylinkėse. Tai Vaclovas Girdėnas – Lakūnas iš Šiaulių, vėliau tapęs Šarūno pavaduotoju, leitinantas Augustas Paplavas – Ąžuolas iš Biržų apskrities Papilės valsčiaus buvo paskirtas Šarūno adjutantu, Antanas Malinauskas – Margis iš Ukmergės apskrities Vidiškio miestelio buvo išrinktas štabo nariu. Šarūno rinktinė veikė Troškūnų, Viešintų, Dabužių, Anykščių, Kavarsko, Kupiškio, Subačiaus, Skapiško, Aukštupėnų apylinkėse. 1946 metų pradžioje Šarūno rinktinėje buvo sudarytos trys kuopos. Gražinos kuopa veikė Troškūnų valsčiuje, kuopos vadas Jonas Stanevičius – Dėdė. [3] Šarūno rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš dešinės: Jonas Staškevičius-Aušra, Jurgis Urbonas-Lakštutis, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Juozas Gražys-Viesulas, Povilas Grumbinas-Ąžuolas, Vytautas Pačinskas-Audra, Aloyzas Šimonis-Šposas, Vytautas Magyla-Vairas, Jonas Marcinkevičius-Jokeris, Jonas Kemeklis-Tauras, Alfonsas Augutis-Vėjas, Albinas Milčiukas-Tigras, Alfonsas Jakštonis-Švyturys ir Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas. Kiti neatpažinti Algimanto apygardaAlgimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Srities vadovybė bazavosi Šimonių girioje. Apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno (veikė 1945 - 1950 m.), Kunigaikščio Margio (1948 - 1950 m.) ir Žalioji (1945 - 1953 m.). Algimanto apygardos rinktinės Schema.doc
 Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, daugelio partizanų leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis.
Algimanto apygardos partizanų poezijaLakštutis Šarūno rinktinės daina
Suaidės gojai, šilai, Kai dėl šalies mylimosios Pakils vyrai milžinai.
Vysim lauk bolševikus. Praeityje vargas, kančios Kaip sapne šiurpiam paliks.
Platūs Troškūnų miškai, Šiaurės vėjas išbujojęs, Jau aš laisvas amžinai.
Žengs mūs protėvių keliais, Per plačiausius vandenynus Žygių jų garsai nueis.
Nuaidės: — Vergaut gana! Kai dėl šalies mylimosios Prasidės laisvės kova.
Mamos ašaros nudžius, Kai gyvenimas lyg plaštakė Laisvėj sumirgės gražus.
Fariziejams (ištraukos) ___________________ Prabėga žmonės vieškeliai Linksmi, viską užmiršę, Ir šaukia mums: „O, Viešpatie, Jie be idėjų miršta...“ __________________________ Ne mums vasilkos mėlynos, Ne mums gėlės pražysta, Kai rytas brėkši vėlinas, Bevogdamas jaunystę...
Ne mums vakarai rausta; Pakeičia juoką ašaros, O tamsios naktys – aušrą.
Nors akys jon tik klysta. Ir lekia dienos bedalėj, Nežydinčioj jaunystėj... ______________________ Bet ne!...Skaidrus pavasaris Atjos per kalnus greitai, Ir mūsų broliams, seserims Nebereiks lažan eiti.
Nulenks galvas didvyriams, Sakys saldžiai: „O, Viešpatie, Jie už idėjas mirė...“
„Šventi jų idealai!“ Kai pakelėse kūnai mūs Seniai jau bus sušalę... ______________________
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais. Dainuos vėl himnus laisvei... Tik saugok juose, Viešpatie, Tą, ką krauju mes laistė!
Glemžaitė Diana Mes mokėsim numirt Mes mokėsim numirt, jei Tėvynės aukos reikalauja, Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine. Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują: Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy. Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs, Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios. Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo, Atsiklaupę čionai, vergdami gimtą žemę bučiuos.
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa. Tik už rytą, kuris laisvės saulę didinga parodys – Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia. 1949 08
Gegutė Bus dienas Iš Algimanto apygardos štabo leidinio „Neįveiksi, sūnau, šiaurės“ 1947 m.
Neužilgo Tėvynėj gimtojoj, O žaliuos tad šakelė nuvytus Palaužta nelygioj čia kovoj.
Nuo dainų Partizanų trankių. Bus diena, šluostys vyrai suėję Pilkas dulkes nuo savo akių.
Išdidžiai čia pro kryžių praeis. Ims gėlėms iš darželių jiems lyti, Sena motina vartuos išeis.
Jiems trispalvės plasnos atlapuos. Išskaitys jų veiduos kaip dega Laisvės žygiai ir dienos kovos.
Tam garbė — amžina, amžina... Lietuva — mūsų žemė didvyrių — Mus gyvenimo laimės diena. Leidiniai apie Algimanto apygardos partizanusKompaktinė plokštelė "Už laisvę, Tėvynę ir tave http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/71078
Laisvės kovos Anykščių krašte : [žinynas] / sudarėRasa Bražėnaitė, Daiva Gadliauskaitė, Gintaras Vaičiūnas. — Anykščiai : Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus, [2000]. — 91p. : iliustr. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/09/01/liter_02.html ŠaltiniaiDaulenskis M. Vartai išėjusiems ginti Tėvynės ir negrįžusiems. — Lietuvos aidas, 1996-10-30 Šimėnas Antanas. Kovoje dėl Lietuvos laisvės// Panevėžio – Algimanto – Vyčio apygardų partizanai. — Kaunas, 1998. —p. 319 Vaičiūnas A. LLA partizanai Panevėžio apskrityje 1944-1945 m. —Anykščiai:krašto kultūros istorija. — Anykščiai, 1994. — Nr. 7. |
